Mėnulio šviesos apšviestu keliu važiavo mašina, joje sėdi trys žmonės.
Kaip toli gali nueiti žmogus, kad susigražintų pasitikėjimą, meilę, šeimą? Kaip turi įskaudinti artimą, kad jis tavęs nekęstų, kiek atlaidumo yra likę tavyje, kad atleistum?
- Aš tavęs niekada neprašiau suprasti manęs! Deja tu manęs niekuomet nebandei suprasti tu tik žiūrėjai savęs, - pakeltu tonu sklido žodžiai iš virtuvės, įtūžęs vyras bandė išaiškinti, koks jis nelaimingas ir nesuprastas.
- Ak aš, tik nebūk apgailėtinas! Tu manęs niekada nepastebėdavai, išlėkdavai su savo draugeliais į žvejybą, prisigerdavai, net žuvies neparveždavai, rūpinaisi tik savimi. Ir nereikia man čia aiškinti, kad niekas tavęs nepastebi ir nesupranta, - atšovė žmona.
Vieną ankstyvą rytą, dar saulei nespėjus pakilti, prabunda vyras, išlipa iš lovos, apsirengia, nueina į vonią, nusiskuta. Išeidamas iš vonios stabteli, jam už akių užkliuvo šeimyninė nuotrauka- joje maža dukrelė, žmona ir jis pats.
Susigraudina, eidamas pro kambarį pažiūri į vis dar miegančią žmoną, prieina prie jos, pabučiuoja į kaktą.
- Mieloji, grįžau! - Sušunka vyras, ką tik grįžęs iš darbo.
- A, eikš, greičiau, persirenk, vakarienė jau paruošta, - šūkteli žmona iš virtuvės.
- Na kaip tau šiandien sekėsi darbe? - pasiteirauja vyro.
- Gerai, tiesa sakant puikiai, mūsų firma gavo prestižinį apdovanojimą, kaip geriausia šioje šalyje dirbanti įmonė.
- O, tai labai puiku, sveikinu. Aš tuoj atnešiu prancūziško vyno šia proga, minutėle, laiminga tarė žmona.
Jie sėdėjo ilgą vakarą ir aptarinėjo reikalus, bet nebuvo girdėti nieko apie šeimą, meilę, supratingumą.
Kur slypi žmogiškumas, kur yra riba tarp šeimos ir darbo, kas skiria meilę nuo neapykantos?!
- Nutilk, tu niekuomet nepaklausiai manęs kaip aš jaučiuosi, kai tu išvyksti į ilgas keliones po turnė su aktorių trupe. Nejaugi tu pamiršai, kai buvo mūsų vestuvių metinės ir tu net nesiruošei grįžti namo, nes tau buvo svarbiau kažkoks suknistas apdovanojimų vakaras?!, - rėkdamas tarė žodžius vyras.
- Gal man tai ir buvo svarbiau nei mūsų metinės, nes mūsų kaip šeimos jau nebėra, kiekvienas mūsų gyvename atskirame pasaulyje. - Ryžtingai bėrė žodžius žmona.
- Ak, tu! - Pakeltu tonu šaukia vyras.
- Mama, ko jūs taip šaukiat? - Iš kito kambario atėjusi devynių metų mergaitė klausia. Persigandusiu ir susirūpinusiu balsu pratarė.
- Mieloji, mes su tavo tėčiu... - apkabina dukrą ir pasižiūri į vyrą. - Mes tik kalbamės, jog turėtume kažką keisti, ar gi ne brangusis? - Pašiepiančiu tonu klausia vyro.
- Pažadėkit, kad daugiau taip nerėksite vienas ant kito. - Prašo dukra.
- Pažadam.
- Pažadam.
Kitą rytą, vyras išeina į darbą, žmona lieka namuose. Atėjus pietų metui pasigirsta telefono skambutis.
- Taip klausau. - Tarė moteris.
- Čia skambiname dėl jūsų vyro, jis pateko į avariją. - Pranešė moteris iš ligoninės.
Atvykusi į ligoninę ji nubėgo prie registracijos stalo.
- Atsiprašau, kur mano vyras? - Sumišusi ir persigandusi taria moteris.
- Jis paguldytas, trečiame aukšte penktoje palatoje. - Tarė moteris dirbanti registracijoje.
- Brangusis, aš maniau, kad... - apsiverkia.
- Viskas gerai brangioje, aš gyvas, tik šiek tiek galvą dabar skauda, tai dėl smūgio. - Bando raminti vyras.
- Ak, aš atsiprašau tavęs ko prišnekėjau vakar vakare. - apgailestauja.
- Aš ir tavęs atsiprašau ko prišnekėjau, aš pažadu, kad nuo šiol būsiu tik su jumis, tavim ir mūsų dukrele. - Susigraudina.
- Mano meile. - Apsiverkia ir apkabina vyrą. - Aš pažadu, kad rečiau važiuosiu į visus tuos turnė.
Kiek tereikėjo, kad ši šeima pasiektų lemiamą tašką? Tik mirties ir netekties galimybės palytėtas žmogus supranta, jog praradęs mylimą žmogų jis nebeegzistuotų.
Meilė ir supratingumas žmogų daro laimingesnį, nuoširdesnį. Pasimokykite iš šios vos nevirtusia tragedija istorijos, gal ir jums kada taip nutiks, o gal jau nutiko.