Plaštakės Dienoraštis IX

Sėdėjome prie stalo, aš tyliai kramčiau morkas ir brokolius. Visai kaip darželyje, kai liepdavo ryti tą šlykščią saldžią sriubą su išsipūtusiomis, kaip erkės, razinomis. Išvis, kas sugalvojo kisielių, sugadintą netinkančiais makaronais, pavadint saldžia sriuba?! Na, nesvarbu.
Beveik nešnekėjome. Visi buvome užsiėmę lėkščių turiniu, lyg nematę maisto kelis metus. Akivaizdžiai jautėsi, kad situacija nėra maloni nei vienam iš trijulės, bet niekas garsiai to nepripažinom. Nors ne, man ji nebuvo nemaloni. Tiesiog norėjosi, kad su Romu būtume dviese.
Keista, bet aš nekoketavau, nesišypsojau ir nesistengiau jo sugundyti. Kodėl? Velnias, net nežinau. Turbūt tyla buvo stipresnė už mano norą.
Žaidžiau su maistu. Šakute dėliojau ornamentus iš žirnelių, lyg jie būtų alaviniai kareivėliai ant židinio atbrailos. Dėliojau ir galvojau apie visus savo vyrus, su kuriais esu miegojusi, kuriuos esu įskaudinus, kurie buvo įskaudinę mane. Kai kurių vardų jau nebeatmenu, bet atmintyje esu puikiai išsaugojusi jų veidus. Ir būtent dabar negalvojau nei apie jų vyriškumus, nei apie jų piniginės storį. Tiesiog prieš akis stojo jų portretai. Jaučiau ilgesį ir liūdesį.
Pakėliau akis ir žvelgiau į Romą. Taip, jis patrauklus. Taip, aš jo norėjau ir nujaučiau, kad man su juo būtų gera. O kas paskui? Jis taptų tokiu, kaip kiti, vienu iš daugelio. Dar vienas žirnelis mano ornamente. Žiūrėdama į jį, jaučiau palankumą ir nenumaldomas ašaras akyse. Mano gyvenimas atrodė toks beprasmis. Toks jis ir buvo. Visos mano dienos buvo žymimos klientų skaičiumi, kupiūrų dėliojimu ir apatinių spalva. Viskas buvo taip pigu.
Atsistojau, pasakiusi, jog tuoj grįšiu. Pamelavau, nes po keliu minučių jau žingsniavau gatve, negalėdama suturėti ašarų. Kas man pasidarė? Juk visada žinojau, kad esu tik mergina, kuri užsidirba, praverdama burną ir pražergdama kojas, tai kodėl taip liūdna dabar?! Ar todėl, kad priešais mane sėdėjo vyras, kuriam pajutau kažką kito, nei norą ištuštinti jo banko sąskaitą ir juo pasinaudoti? Ar todėl, kad pavydėjau Violetai ir Romui gražių santykių?
Žinojau tik viena – dabar jau tikrai reikės laukti ne vienerius metus, kad galėčiau vėl juos susitikti. Būtų per daug nepatogu bandyti kažką paaiškinti ir sąžiningai pažiūrėti jiems į akis. Ir kaip sakydavo mano močiutė, nemokama skani vakariene „stojo skersai gerklės“.