gegužės 8, sekmadienis. Butas 58

iš gegužės trečiosios į gegužės ketvirtąją, apytiksliai tame laiko tarpsny, vilkelis, jobtvaimat, johnis ir aš keliavom į legendinį mano miestą - kauną, - apžiūrėti senąjį butą bei prisiminti buvusio kauno laikus. atvažiavom jau vėlai vakare, šilainiuose buvo tamsu kaip filme the dark city. užkopę į penktąjį aukštą, tartum į pilies viršūnę, be raktų ir be visrakčių įėjom į mažytį butuką, pažymėtą numeriu penkiasdešimt aštuoni. pradėjom žvalgytis ir supratom, kad jis tuščias, - po manęs niekas taip ir neapsigyveno, akimirkai susimąsčiau. lemtis atseit.

turėjom prisipirkę nemažai gandžos, galvojom, po kelionės parūkysim. pradėjom vaikščioti po vieno kambario butą. keista, bet nė vienas nepasiklydom: iš koridoriaus į virtuvę, iš virtuvės per koridorių į svetainę, iš svetainės į balkoną, ir taip atgal pirmyn ratais per aplinkui. kažkurioj atkarpoj vienas ar kitas susitikdavom ir suprantingai linksėdavom galvomis. Po tokių pasivaikščiojimų po pagrindinius buto taškus, labai pavargau, tačiau kelionės metu patirti įspūdžiai kažkuria prasme mane džiugino, ir nuovargis, kurį jaučiau, mane jaudino... tik sustojęs atkarpoj iš svetainės atgal į pilką koridorių, supratau, kad butas, po kurį vaikštom, galbūt randasi visai ne kaune, nors mano sąmonė mane apgaudinėjo, kad už pajuodusių langų pūpso šilainiai bei du pagrindiniai devynaukščiai, kuriuos vadinom bokštais. susimąstęs pro langą stebėjau taką, kuriuo leisdavomės į slabotkę (žemutinį rajoną) susirasti „plaučiams maisto“: kontrabandinių cigarečių iš rusijos ar baltarusijos už keturis penkiasdešimt ar du maišelius gandžos su special offer saviems klientams „by two get one only for 10 litas“...

po tokio trumpo proto užtemimo, vilkelis pasisiūlė susukti kasiaką, o aš kitame koridoriaus gale, į kurį beveik niekad neidavau, atradau patalpą, apie kurią nieko nežinojau visus tuos metus, kuriuos praleidau šiame bute. galbūt sąmonė mane klaidino, tačiau prieš akis mačiau kremines duris, kurių rankeną nedrąsiai paklibinau, ir durys atsidarė... ten buvo tamsu, patalpoj langų nemačiau. supratau tik tai, kad čia galbūt miegamasis. pradėjau ieškoti jungtukų, kurių pagalba įžiebčiau šviesą šitoj paslaptingoj patalpoj, tačiau sekėsi nekaip. viena akimi ieškojau jungtukų, lempų, likternų, laidų ar žvakių, o kita - stebėjau miegamąjį ir lyg kažko laukiau bei tikėjausi. dešinioji akis matė prasčiau, tačiau žinojau, kad šioj patalpoj esu ne vienas: girdėjau nežymų kvėpavimą per burną. kairiajam kampe pastebėjau plačią dvigulę lovą, ant kurios buvo užtiestas storas adijalas ar pūkinė kaldra, šito nesupratau. po užtiesalu jutau judėjimą, - kažkas periodiškai kilnojosi tai viršun, tai apačion. nustojau krebždėti, ir visas pastangas, kurias buvau skyręs šviesos paieškai, sukaupiau klausymui. ir išgirdau knarkimą. pamaniau, kad tai gali būti rūstus šio buto šeimininkas. jo nežadinau, tik tyliai mąsčiau, kas galėtų mums visiems nutikti, jei netikėtai pažadintas šeimininkas sužinotų, kad jis namie ne vienas?...

tyliai pirštų galais nusliūkinau atgal į svetainę, kurioje ilsėjosi kelionės draugai. virpančiu balsu visiems pranešiau labai liūdną žinią: reikia palikti šią vietą, nes miegamajam knarkia buto šeimininkas. akimirkai viskas apsivertė aukštyn kojomis, - visi nuliūdo. ilga kelionė juos išvargino, jobtvaimat norėjo tik ramiai parūkyti prieš miegą... jausmas, kuris mane jaudino, apleido visam laikui. vieta, kurioje kažkada praleidau šitiek metų, po truputį tapo svetima.

tik pajudėję koridoriaus link, išgirdome lovos girgždėjimą bei šlepečių šlepsėjimą. siaubas sukaustė mano veidą: supratau, kad šeimininkas netikėtai pabudo. nežinojau, kas mūsų laukia, vilkelis tik isteriškai klausinėjo, kas dabar bus?!... kreminių durų rankena nežymiai pradėjo klibėti, ir po akimirkos visi pamatėme šio buto šeimininką. nežinojau, ko griebtis, baimė kaustė mano veidą, bet tik ne veiksmus, todėl instinktyviai puoliau prie jo sveikintis. švelniai apkabinau, leisdamas jam suprasti, kad mūsų ketinimai kuo geriausi, ir tuo momentu bandžiau įžiūrėti veidą, ypač burną, kuri skleidė tokį keistą knarkimą... tačiau kiekvieną kartą mano žvilgsnis krypo žemėn, drovėjausi pažiūrėti jam į akis ar į burną. visi žinojo, kad turiu vienintelę Dievo dovaną - kalbos dovaną, - bet tuo metu sunkiai rinkau žodžius, ir iš mandagumo karts nuo karto lepteldavau, kad aš tave pažįstu, šeimininke, tikrai pažįstu! šeimininkas leido suprasti, kad visa tai nesvarbu, galbūt aš jam matytas, kas čia žino. jis puikiai suprato, kad visi mes papuolėm į labai nepatogią situaciją, jog nekviesti įsiveržėm į jo butą. mintyse meldžiau vienintelio dalyko: kad naujasis buto šeimininkas, jei jis nėra iš tiesų toks kvailas, koks pasirodė iš pradžių, suprastų, jog ir aš turiu kruopelę teisės atvažiuoti su savo draugais į savo buvusį butą nieko jam nepranešęs ir ramiai parūkyti. ir Dievas, savaime suprantama, išgirdo šias mano maldas.

mes, aišku, šį faktą, kad atvažiavom parūkyti, kantriai slėpėm, nes nežinojom jo nuomonės apie visą šį reikalą. todėl bendraudami su šeimininku, stengėmės profesionaliai keisti temą apie gandžą. bandėm suvokti jo kvailas užuominas, ir po ilgo kalbėjimo visgi supratom, kad šeimininkas turi supratimą, ką reiškia pisti žvairį, gaudyt dūmą ar daryti paravozą... buvom labai patenkinti šitokiu jo supratingumu, tačiau nenorėjom, kad ir jis su mumis kartu rūkytų. labai mandagiai atsiprašėm ir pranešėm, kad mums jau metas judėti. tačiau šeimininkas niekaip nenuleido rankų, maldaudamas parodyti savo gandžą, kurią atsivežėm. neturėjom kur dingti, spragtelėjau pirštais vilkeliui ir šis ištraukė iš maišelio didelį, lyg vynuogių kekę, gandžos trupinį, ir padavė apžiūrėti bei pauostyti. šeimininkas ilgai tyrinėjo, tartum nieko nesuprasdamas, kas tai per augalas.

tada jis paėmė į vieną ranką nudilusią „valstiečių laikraščio“ skiautę, o kitoje vis dar laikė įspūdingą kekę gandžos. viską susmulkino delne, ir lėtai pradėjo berti kaip koks ūkininkas grūdus į tą nelemtą laikraščio skiautę. visi ilgai žiūrėjom, kaip viskas nuostabiai byra. o aš tuo tarpu galvojau, kad, durniau, ne barstyti reikia, o rūkyti! NE BARSTYTI, O RŪKYTI!!!...

ir šeimininkas net nepastebėjo, kaip nuo skiautės daugiau negu pusę sutrupintos kekės pradėjo birti ant kilimo. johnis bei vilkelis, netekę kantrybės, sutūpę tartum gaidžiai, pradėjo lesti likučius savo mažais pirštukais, keiksnodami, jog tai brangus daiktas...

ir tada tartum sapnas viskas nutrūko