Plaštakės Dienoraštis VIII

– Tai kaip tu čia atsiradai? Atsitiko kas ar šiaip nusprendei aplankyti? – klausinėjo manęs namo savininkė.
– Na… taip gavosi, – kažką neaiškaus numykiau, nežinodama nei nuo ko pradėti pasakoti, nei ar išvis verta tai daryti. – Tiesiog pajutau nostalgiją šeimai ir jūs buvot arčiausiai, – sumelavau. Ne, geriau aš nepasakosiu nieko nei apie savo profesiją, nei apie šiandienos įvykius.
– Va, matai, kaip būna, – nepatikliai tarė ji. – O aš ir negalvojau, kad tu mus kada atsimeni. Galų gale, mes niekada nebuvom artimos pusseserės, tiesa? – įkando ji.
Visa situacija priminė vizitą pas kokį nors gydytoją, turbūt ginekologą. Jautiesi išsigandęs, pilvą kutena nerimas, tačiau vis vien sėdi laukiamajame kėdėje ir nedrįsti išeiti pro duris. Lygiai taip pat jaučiausi šitam name. Lyg ir pagarba šeimai, bet ir savotiška baimė ir nepatiklumo jausmas.
Prie kojų atsirado smarvės savininkas. O gal savininkė, reikėtų sakyti. Kažkokios neaiškios spalvos šunėkas šlapia nosimi ir grėsmingomis akimis. Bandė uostyti mano kojas, bet aš piktai treptelėjau ir šuo, staiga krūptelėjęs, pradėjo urgzti.
-Romai, pakviesk Borą pas save, – šuktelėjo ji.
– Mhm, būtų gerai, jei keturkojai nešliaužiotų prie manęs, – rėžiau. Nereikėjo nieko daugiau sakyti, iš mano žodžių ir tono buvo aišku, kad šiuo jos augintiniu aš nebuvau sužavėta. Ir dar tas vardas… kaip vaistų tepalo. Fe.
O tada tarpdury pasirodė kitas jos „augintinis“. Tamsių plaukų, aukštas. Didelės akys, nuoširdi šypsena. Kokio velnio jis susidėjo su mano pussesere?! Kvailas vyras, jau geriau būtų griebęs mane. Iškart pajutau jam simpatiją, nors vardas ir nederėjo prie veido.
– Labas, – pirma pašokau ir ištiesiau ranka.
– Sveika, – kiek suglumęs tarė jis.
– Aš Violetos pusseserė, – paaiškinau.
– Žinau. Mačiau kažkada šeimos nuotraukose ir šiaip esu girdėjęs, kad gyvenam vienam mieste. Kaip taip gavosi, kad anksčiau nesusitikom? – paklausė jis.
– Na nežinau, turbūt tavo žmona slėpė tave nuo manęs, – bandžiau juokauti, bet tai pasakiusi pastebėjau, kaip dingo jo šypsena.
– Tu alkana? – išgirdau Violetos balsą už nugaros.
– Ne, nelabai. Nors jei turit ką lietuviško, neatsisakyčiau, – tariau aš, pagalvojusi, kad maistas man dabar būtų ne pro šalį.
– Tai, kad lietuviško… – pradėjo Violeta, bet taip ir nebaigė sakinio.
– Mergaitės, susiruoškit. Tokia šeimos susitikimo proga negražu būtų sukinėtis prie puodų. Nueisim kur nors, – linksmai ir saldžiu balsu tarė Romas.
Aš jo norėjau. Žinau, kad nesu tokia bloga ir vyrų per prievartą nesitempiu į lova, bet ant šito užlipčiau bet kurią sekundę, nori jis to ar ne. Vadinasi, reikės pasistengti, kad ir jis užsinorėtų.
Mirktelėjau pro šalį tipenančiai Borai. Net ir tas padaras nebeatrodė toks atstumiantis šiuose namuose. Mirkt dar karta.