vanduo

nežinau kiek dykumos
turėtų subyrėti atgal
į laikrodžius kad
tavo kvapas nusėstų
ant upės –
jau prieš tūkstančius
sapnavau kaip
įmerkę kojas mėtom
kas ne mūsų –
vanduo vis sunkesnis
ir semti rieškučiuos
kai akina ir švyti
slegia laivais
ar bent jau burėm
– – –
nežinau ar būta lietaus
ar ginklai žvangėjo per naktį
ir medžiai kiti jau –
ietys pražysta
šakos virsta durklais

neskubėk
aš tik truputį
kraujuoju šiuo rytu
po pagalve
upė į upę –
uždedu sunkią galvą
ir saugau kad
niekas neįbristų
sakoma dugne
tik gyvatės ir
šokis lyg pergalės
lyg pralaimėjimo

iki manęs valtys
kiaurais dugnais
plaukai jūržolėse
ir galvą svarina –
į tave
į tą vandenį