Tiesiog vakaras bare

- Alus net ir pačią nuobodžiausią ir banaliausią dieną praskaidrina, suteikia jai prasmės, padaro išskirtinią, - po trumpos tylėjimo pertraukos tarp draugų prašneko Sigis.
                        - Aii, tik nereikia, jau gal nusigėriai?, - suraukęs kaktą, irzliai paklausė Liudas.
                      Abu vyrai nuleido galvas  ir įsmeigė žvilgsnius į savo bokalus. Abu atrodė susimąstę, lūdni. Slogia nuotaika alsavo ir baro atmosfera: tamsu, ypač kampuose, kur ir sedėjo Sigis ir Liudas, seni, pajuodavę mediniai suolai, lėtos, viena po kitos leidžiamos dainos. Visur aplinkui buvo matyti vien gyvenimu nusivylę veidai, slepiami po barzda, ilgais plaukais. Nebuvo matyti nė vienos moters, tačiau taip būti ir turi. Čia moteriai nėra ką veikti. Čia netiktu gaivus moters kvapas, jos šypsena. Keistai čia atrodytu sijonas, lakuoti nagai, žybsintys auskarai. Šioje vietoje net nėra tualeto moterims. Šitas baras – tikrų vyrų pasaulis, pilnas liūdesio, nusivylimo gyvenimu, skausmo, beprasmybės. Čia sava yra vyro prakaito kvapas, pajuodę panagiai, rūstus žvilgsnis. Šitoj vietoj niekam nereikia menių, jis susideda iš kelių alaus rūšių, kelių stipresniųjų gėrimų rušių ir kelių užkandžių variantų. Visi lankytojai vieni kitus pažįsta bentjau iš matymo, o pamatę naują klientą su nostalgija prisimena savo jaunystės laikus, kai patys pirmą kartą čia užklydo. Šitame nedidelio miestelio bare muštynės yra savaime suprantamas, normalus dalykas. Vakar čia besimušę vyrai kitą dieną jau kartu čia pat gerdavo. Rūkyti viduje nedraudžiama ir dėlto niekas nepyksta, nes beveik visi rūkantys. Baras neretai būna paskendęs dūmuose, kūrie ir taip slepiamus veidus padaro dar sunkaiu įžiūrimus.
                  -Žinai, pagalvojau, jog visas mano gyvenimas tik ir laikosi ant tokių pasisedėjimų, išgėrimų. Jei ne jie... Galbūt dabar manęs čia nebūtų, - nepakėlęs akių pasakę Sigis.
                    -Tikriausiai. Tu dabar būtum sėkmingas karjeristas, važinėjantis prabangiu automobiliu, vaikštantis pasidabinęs kostiumu. Sedėtum tik prabangiuose restoranuos, kur leistum sau išleisti 100 litų ir į tokias vietas kaip ši net nepažiūrėtum, - ramiai atsakė vyras.
                  - Aš kalbėjau apie kitką. Turėjau galvoje, kad manęs čia nebūtų išvis, būčiau po velėna. Na, bet tavo variantas irgi įmanomas. Bet kuriuo atveju esu griausioje padėtyje, kokioje tik galėjau atsidurti. Visada šlykštėjausi materialistais, nekenčiau jų ir dabar tikrai džiaugiuosi, kad toks netapau ir jau tikrai niekad netapsiu. Miręs taip pat nenorėčiau būti. Nors dažnai apie tai mąstau, tačiau.... Na vistiek gyvenu – vadinasi noriu.
                  -Įdomiai mąstai, - šyptelėjęs atsakė Liudas, - bet sutik su manimi, kad visdėlto mūsų gyvenimas ne toks kokio tikėjiomės būdami pauglai, jaunuoliai?
                  - Taip, - lėtai, pirštu braukdamas per aprasojusį bokalą atsakė Sigis ir tesė toliau. - Juk visą gyvenimą mes viską darome vardan laimės. Ta mintis, kad pagaliau ją pasieksime mus varo į priekį, žadina viltis, verčia kentėti. Mes visą laiką tikimės, kad štai ji slepiasi už šito kampo, kad štai jau kitą mėnesį, kitais metais, kai tik įsimylėsime, vesime, kai rasime gerą darbą, imsime patys užsidirbti tada pagaliau tapsime laimingi ir viskuo patenkinti. Bet mes supratome, kad didžiausia laimė yra tikėjimas ją ir jos siekimas visą gyvenimą.
                - Žinau kur link lenki, - liūdnai, šiek tiek kilstelėjęs akis  įsiterpė Liudas. - tu sakai, jog mes supratome tai, ko neturėjome suprasti. Mes vieną po kito narstėme gyvenimo vingius, niekur negalėdami rasti laimės. Mes mylėjome, buvome mylimi, susilaukėme atžalų, turėjom pinigų, buvomi laisvi, nepriklausomi, tačiau niekas nesuteikė pilnumo jausmo. Viskas liko kaip po senovei, tik kiekvienąkart vis mažiau tikėjom laiminga pabaiga. Tikėjimas seko. Ir štai dabar jo visiškai netekę sėdime čia beveik kiekvieną dieną. Ir kuo ta vieta mus taip traukia? - baigė Liudas.
                Abu vyrai gerokai truktelėjo iš savo bokalų, ir lyg ko bijodami kuo tyliau juos pastatė ant stalo. Baras skendėjo dūmose. Liudas  visai netyčia įsižiūrėjo į Sigį ir pradėjo apžiūrinėti kiekvieną jo veido detalę, bruožą. Pirmiausia dėmesį atkripė į Sigio pusilgius, kiek pasišiaušusius rudus plaukus, kaktoje jau buvo matyti artėjančios senatvės požymių, kelios raukšlės raitėsi per visą kaktą, kartais paryškėdamos Sigiui susiraukiant, kartais jų beveiik visai būdavo nematyti. Akys – liūdnos, žydros, visai nepanašios į ketvirtą dešimtmetį katik įkopusio vyro. Tokios akys dažniausiai būna pas senus žmones, suprantančius, kad jų laikas jau baigėsi, tačiau dėl to nepergyvenančius, tiesiog ramiai laukiančius. Taip, tos akys tikrai tokios: šiltos, draugiškos, nepretenzingos, tiesiog raminančios. Nosis niekuo neišsiskirianti, vidutinio dydžio, įprastos formos. Veido oda blyški, matyti pauglystėje spuogų padarytos žalos, kaip visada želianti kelių dienų barzdelė. Pro atsegtus juodus marškinius matyti krūtinės plaukai. Liudo žvilgsnis krypsta žemyn ir jis pastebi ant Sigio piršto sidabrinį žiedą, ant riešo kelios juodos odinės apyrankės, jau visai nublukusios nešiojamos dar nuo jaunystės laikų.
                  Sigis patebėjęs jį skanuojantį Liudo žvilgsnį krenkštelėjo. Liudas taip giliai buvo pasinėręs į draugo analizavimą, kad net krūptelėjo ir išsigando, tačiau pamatęs Sigio šypseną nusiramino ir atsakė taip pat šiltu šypsniu. Abu draugai sinchroniškai gurkštelėjo alaus ir padėjo bokalus ant stalo.
                  - Man tiesiog įdomu, Liudai, ar daug tokių kaip mes?
                  - Apsidairyk, drauguži, čia vien mūsiškiai! – džiugiai šūktelėjo Liudas ir tęsė toliau, - pažiūrėk į tą jaunuolį rudais marškiniais prie baro, geriantį jau kokį penktą bokalą, pažiūrėk į jo veidą, akis. Ką matai? Aš matau tave, matau save. Juk tai mes prieš dešimt metų. Arba žvilgtelk į tą kampą sau per petį, matai tą žilą senį, sėdintį vieną? Jis čia būna mums atėjus, jis čia lieka ir mums išėjus. Ar matai kaip jis lėtai ir užtikrintai geria alų? Tik pažiūrėk į jo žvilgsnį. Jis čia jaučiasi kaip tėvas, o mes lyg jo vaikai. Tas senis tai mes po dvidešimties metų. Pažiurėk į betkurį aplinkui. Mes namie.
                  - Blet kaip užpisa tas gyvenimas, - ramiai pradėjo Sigis, - niekas čia neaišku, viskas miglota. Ir kur tu čia būsi laimingas, blet, jei nežnai kas ta laimė? O gal dabar laimingiausios mūsų dienos? Gal rytoj nebeturėsim to, ką turim šiandien. Gal. O gal, blet, taip nebus, gal bus geriau. O kas labisusiai tikėtina, viskas liks po senovei amžinai. Bet ar mes dėl to kalti?
                    Abu vyrai beveik vienu metu baigė savo bokalus ir Liudas pasisiūlęs nuėjo atsinešti dar po vieną. Sigis, likęs vienas, ismeigė akis į stala. Buvo matyti daugybė užrašų: vieni seni, išblukę, vos matosi, kiti atrodė dar visai švieži. Stalas primenė mokyklinį suolą, išmarginta įvairiausiu užrašų. Įvairios datos, kelios širdys, vienas vyriškas organas, vardai, kažkokie simboliai – visa tai buvo išražyta ant stalo. Sigis viską praleido pro akis, išskyrus vieną užrašą, kurį jis skaitė  ir skaitė: „ Alus čia geras, bet visa kita šūdas. Ten kur esu turim visko, bet ne alaus. Mėgaukis“.