M ir M

Aš prieisiu - jei tu stovėsi
niūrioj gatvėj su mimozomis,
kurių geltonumą paryškina saulė
ir tavo nerimastinga nuotaika.

Prieisiu, o tavęs nebebus.
Tu dingsi, ištirpsi mano vaizduotėj,
aš išprotėjęs eisiu toliau,
ieškosiu mimozų, ar tavęs, nežinau.

Laikrodis tirpdamas man ant rankos
primins neišsakytus tau žodžius, o
siurrealistinės spalvos pagauti lyg pasiutę
tramvajai skubės ir tu bėgsi, o jis tave gaudys.

Žmonės masiškai šokinės į viršų,
kostiumai vieniems trukdys, kitiems plyš,
o aš vis eisiu lietumi, nuplovusiu saulę
ir dairysiuos jau visai neberyškių mimozų.

Ir ateis karas, kurio metu mes visi tapsim lygūs
prieš kulką ir visos taps lygios prieš mano meilę.
Tu taip pat nebesaugosi mimozų ir nebelauksi
manęs savo svajinguose prisiminimuose.

Tu iškeisi savo meilės kančias į duonos gabalą,
kuris tau atstos sielos ar pilvo troškimus
ir nebebus laiko kada apie mane pagalvoti,
nes to laiko, to tikrojo laiko, jau išvis nebebus.