Kaip rašyti gyvenimo knygą?

Autobiografinė esė apie Aldutę

Aš esu jau toli laiko išmesta į priekį nuo tų įvykių, kurių šešėliai atsispindi Aldutės Gyvenimo knygoje, bet jie gyvi mano širdyje. Esu Aldutės sesers vaikaitė. Trys seserys gyvenimui padovanojo po atžalą, jos užaugo ir subrendo ir davė savo atžalų… Tačiau negausus mūsų būrys. Esu viena iš dabar jau šešių… Skirtingai klostosi mūsų keliai, pasaulyje blaškosi likimai, Aldutė galbūt būtų nepatenkinta dėl mūsų pasirinkimo, o gal kaip visada pasakytų, kad dėl visko kalta fatališka likimo ranka, prieš kurią vienas žmogus bejėgis, o mes esame vieni…Tik viena Aldutės sesuo būtų galėjusi džiaugtis proanūkiu, beje, turinčiu tą pačią pavardę kaip ir buvusioji giminė. Likimas mėgsta atsitiktinumus. Tačiau iš giminę vienijusių keturių seserų gyva tik jauniausioji. Kad ir kaip ją mylėčiau, nežinau, visų jos minčių, kuriomis ji gyvena, kai ilgais žiemos vakarais atmintis ima atgal sukti gyvenimo juostą…
Būtent Aldutė subrandino manyje tvirtą nuostatą, kad neužtenka vien gyventi, pasiduoti gyvenimo tėkmei bei suktis įvykių kaleidoskope kaip mažai jų dalelei. Gyventi yra tolygu stebėti, fiksuoti, rašyti… Rašyti, kuo daugiau rašyti, kurti, kad niekas nedingtų be pėdsako, kad kiekvieno artimo žmogaus gyvenimas būtų prasmingas, kad žinotų tą žemės pėdą, į kurią rėmėsi jų protėvius gimdžiusios motes kojos. Aš stoviu vasarom ant tos žemės ir jaučiu savo šaknis. Anksčiau šias šaknis jautė mažos kitų vaikaičių pėdytės. Mes visi esame paminėti Gyvenimo knygoje, užfiksuoti giminės kronikoje, mūsų nuotraukos puošia tą kroniką iliustruojantį albumą. Tais laikais neturėjome kino kameros ir aš negaliu pademonstruoti tų laikų dvasios. Bet užtat galiu persukti prisiminimų juostą.
Aldutė negali greitai vaikščioti, dėl to jai reikia anksčiau išeiti į autobusų stotelę, o aš dar taip noriu pažaisti…Parodyti kranklio kapą, kurį nušovė tėvukas, savo šimtą triušių, kuriuos auginu aptvare. Čia manęs laukia du netikėtumai, Aldutei gaila kranklio, ji sako, kad gyviems padarams skauda, kai juos žudo. Niekada anksčiau apie tai nesusimąstydavau, su pasimėgavimu klausiausi tėvuko pasakojimų, kaip jis tykojęs šerno, nudėjęs lapę, kurios toks švelnus kailis ir taip gera prie jo prisiglausti. Prišlubčiojusi be lazdutės prie mano triušių aptvaro ji akimirką patyli, o paskui pamato… pamato triušius, kurie gyvi tik mano vaizduotėje. Grietai aš gaunu pasakų knygą apie karalaitę ir šimtą triušių, skaitau ją dardėdama pilname šieno vežime iš Zūkų kaimelio, įsikūrusio vidury miško, kur tėvukas gano gyvulius ir šienauja. Aldutė irgi važinėja po šiuos miško kaimelius. Kam? Ji rašo knygą… Tokią pat knygą, iš kurių man valgant skaito močiutė. Aš dar sunkiai rašau, tačiau vieną dieną pasiimu ploną sąsiuvinį ir užrašau Knyga apie Micalą. Tai mano pirmasis rankraštis apie šunį taksą, mano vaikystės ištikimiausią palydovą, katę Kicę, miegojusią su mano lėlėmis, avį Šurumburę, ožką Rucę, keliavusią vežimu, nes nenorėjusią bristi per balas, kumelaitę Belą, labai įnoringą, ne kartą man grasinusią įspirti ar įkąsti ir labai bijojusią mašinų. Vėliau įsigijau pirmąjį savo gyvenime storą sąsiuvinį ir rašiau Knygą apie gyvulius. Įamžinau jau realius triušius, kurių skaičius pasiekė šimtą ir gyveno jie soduose, narvuose, aptvaruose, net landžiojo po kluono pamatus, kurį remontavo net tris savaites…
Vasaros keitė viena kitą ir vis netikėtai, neperspėjusi pasirodydavo Aldutė, nešina krepšiu lauktuvių. Močiutei naktinukai, puskojinės, chalatukai, gražiosios nosinytės, kartūninės skarelės, mamai kvepiantys vokiški muilai, su kuriais ji maudo mane kartą per savaitę, suknelės, siūlai, pačios nerti nertiniai,  įdomūs maišeliai, kurių parduotuvėje nerasi, man segės plaukams, piniginės, vaikiškos suknytės, - kiekvienas daiktas kažkoks originalus, paprastas, bet kartu modernus, madingas, tuo laiku prestižinis. O saldumynai, brangūs saldainiai, sausainiai, ypatingai per sunkiąją atgimimo ekonominę krizę… Pati Aldutė per daug už stalo sėdėti nemėgsta, tik nenorėdama įžeisti didžiojo sesers vaišingumo trumpam atsisėda, prieš tai būtinai su muilu nusiplovusi rankas. Tai man atrodo neįprasta, kaime tokios higienos aš neįpratus laikytis, kam plautis rankas, jei jos nepurvinos? Aldutė aiškina apie bakterijas, jų sukeliamas ligas… Tai man nauja ir žaisdama Sanatoriją aš plaunu savo lėlių rankas prieš valgį  Aš turiu apie dvidešimt lėlių. Visas jas Pristatau Aldutei, ji jau įsimena kai kurių vardus ir taip juokingai juos iškraipo, kai klausia apie jų sveikatą. Aš sakau, jog sveikata lėlių pasitaisiusi, bet va, jos neturi kuo apsirengti, ypatingai lėliukai, jie neturi kelnių… Aldutė apsiima jas pasiūti. Rimtai su centimetrine juostele išmatuoja mano mylimiausias lėles, užsirašo jų metmenis. Ir visai netikėtai aš gaunu siuntinį su kelnėmis. Mažos kelnytės pasiūtos su juosmenimis, kišenėmis, klešnės papuoštos kaspinėliais ir kanteliais… Tokias aš ir pati norėčiau avėti.
O aš pati ir mėgstu avėti kelnes, dažnai elgiuosi kaip berniūkštis ir draugauju su berniūkščiu iš gretimos sodybos. Pas jo močiutę Aldutė kartais nueina ir klausosi pasakojimų apie kaime gyvenusius žmones. Vienąkart pasiima ir mane. Fotografuoja mane pievoje kartu su besiganančiais mano mylimais teliukais, ištikimuoju taksu, senu nudryžusiu pliušiniu katinu Cigicagiu, gražiausia lėle Silvija. Tebeturiu tas nuotraukas. Supuosi sūpuoklėse, stoviu prie gėlių lysvės, sėdžiu ant mamos kelių. Mano vaikystės draugas neišdrįsta fotografuotis. Aldutė sako, kad greitai mes į vienas kitą žvelgsime jau kitu žvilgsniu. Aš stebiuosi, iš kur ji žino mano mintis, mes nebelaužome dviračių, nebesveriame pliušinių žaisliukų, nestatome smėlio pilių, nespardome kamuolio ir nemėtome žvyro akmenukų. Užsidėjęs skrybėlę Jurgis gaudo kaimo Barborytę, parlydi mane namo iš savo močiutės gimtadienio, sėdi ant mano tėvo motociklo ir vežioja mane po pasaulį. Aš vaidinu princesę su Aldutės sage plaukuose…
Greitai mano gyvenimas keičiasi, gimsta mano brolis. Mama, aš ir močiutė paskendusios rūpesčiuose. Jos maudo, maitina, keičia vystyklus, o aš kontroliuoju jas, kad darytų viską taip, kaip parašyta knygose. Šitam šurmuly pasirodo Aldutė ir liepia atsinešti iš mašinos didelę dėžę… Vokiškas pietų servizas, iki šių dienų naudojamas per metines šventes. Niekas kitas taip solidžiai nepasveikino mano mamos. Proginės dovanos Aldutės visada būdavo solidžios. Mes, mes vaikai, dar nenorėdavome tokių solidumų, mus labai džiugino ir litai, kuriais mus apdalindavo Aldutė. Kas supras, kad kramtoma guma su spalvotu paveikslėliu yra svarbiau nei pietūs, kas leis paskutinius litus tokiam mažmožiui… Aldutė suprasdavo… Mergaitei tinka šiuolaikiškumas, tinka mini sijonas, na ir kas, kad kojos dar paaugliškai kreivos. Iš komunikabilios mergiūkštės virtau nedrąsia paaugle, kuri tik stebėdavo berniukus ir skendo savo svajonėse. Rašiau jau tada Paauglystės vasarą. Jos veikėjai keisdavosi, todėl kiekvienąkart išsiveždavau vis skirtingą Aldutės horoskopą, klausdavau jos patarimų, ir laukiau, kad horoskopai lemtingai sutaps. O kol nebuvo to lemties ženklo su pussesere ir jau paaugusiu broliu vasarodami įkūrėme savo teatrą. Aš rašydavau scenarijus, kūriau scenovaizdžius, paskui repetuodavom ir rodydavom per giminės susiėjimus. Pradžių pradžia tokio teatro buvo matytas trumpas lėlių spektakliukas, kurį parodė mamos pusbrolis, kai Aldutė kėlė pokylį savo įsigytoje sodyboje. Man tebuvo treji ir aš sėdėjau ant mamos kelių, aprengta trumpute Aldutės megzta suknyte. Dabar aš rūbus jau kūriau pati, Aldutė su susižavėjimu peržiūrėdavo mano kolekciją, padovanojo žydro krempleno, iš kurio aš pasisiuvau originalų kostiumėlį ir turėjau jį drąsos nešioti, kai visos merginos garbino juodą spalvą. Prinėrė skrybėlių kolekciją, kurias pardavinėdavo Palangoje, keli vienetai iš tos kolekcijos papildė ir mudviejų su mama garderobą. Aldutė pasirūpino, kad net  sunkiausiu laiku mes atostogautume prie jūros, išsinuomotume kambarėlį iš jos pažįstamos, pas kurią apsistodavo. Mudvi su mama išvykome kukliai, paprastai apsirengusios ir vienintelis modernus akcentas buvo Aldutės dovanotos piniginės, segė ir už jos litus pirkti auskariukai, karoliukai bei akiniai. Šitos bižuterijos aš neišsaugojai, ji buvo panaudota mūsų teatre, puošė Pamotės plaukus ir Pelenės kaklą. Aš išsaugojau tik mažą molinį avinėlį, kurį man sergančiai atvežė Aldutė ir kuris buvo mano talismanu. Tada aš leidau Lobio laikraštį ir aprašiau jame visus vasarą patirtus įvykius. Didžiausias iš jų vadinosi Avarija. Aldutė nuvažiavo į Kazlų Rūdą su savo zaporožiečiu. Čia jis užgeso. Moteris nesutrikusi sėdo į autobusą ir atvažiavusi pas mus į kaimą paprašė mano tėčio pagalbos. Mes tą popietę siutom kaip pašėlę, nes tėvukas susikovė su žiauriu priešu – senuoju gaižiu. Gaidys pasirodė ne laiku ir ne vietoje ir dar vesdamasis didžiulį pulką vištų. Tėvukas stvėrė baslį ir gerokai aplamdė jam plunksnas. Gaidį ištiko nervinis priepuolis, kitaip nepavadinsi, nes jis staiga atsigavo, kai tėvukas atsinešė kirvį ir nuplasnojo į pašalį. O mus, įskaitant ir Aldutę, ištiko juoko priepuolis. Dar besijuokdami sėdome į žigulius ir išvažiavome gelbėti zaporožiečio. Juokėmės ir betempdami iki to laiko, kai tėtis staiga paspaudė stabdžius, nes Aldutės zaporožiečio buvo pilnas kelias. Bum ir vieno žibinto nebėra. Dar kartas į tą pačią vietą ir dar. Tačiau tėtis nesupyko ir tai buvo keista. Jis partempė Aldutės mašiną, nuvažiavo į vietinį kaimo servisą, kur Aldutė neskaičiuodama atkišo sumą, už kurią būtų galima sutvarkyti visus keturis žibintus ir šaukdama atsisakė grąžos. Taigi nepasitvirtino posakis, kad juokas baigiasi ašaromis.
        Ir tikrai neprisimenu Aldutės verkiančios. Prisimenu kaip ji koketuodavo, maivydavosi, vadino mus puputėmis, atsisakydavo su triukšmu nuo dovanų ir vaišių, atsikalbinėdavo kviečiama nakvoti, nes išsimieganti tik namuose. O norinčius nakvoti mielai priimdavo, turėjome jos buto raktą, galėjome nakvoti net tada, kai jos nebuvo namuose. Visada turėjo svečiui švarios patalynės, rankšluosčių, staltiesę, gerą servizą. Visa tai ištraukdavo tvarkingai sudėliotus į maišelis, kvepiančius geru muilu, nors aplink tvyrojo chaosas, ypač tada, kai nusipirko naujus baldus, o senieji dar tebestovėjo. Ji norėjo gražiai pagyventi, užsidirbdavo papildomai pinigų sudarinėdama horoskopus, spausdindama kursinius, nerdama skrybėles, uogaudama. Turėjo palyginti gerą sveikatą ir nesuprasdavo, kodėl mes tokios pavargusios su mama, juk turgelyje pardavėme tik du kibirus vyšnių… Kas čia yra dviem jaunoms ir neluošoms… Šiame bute aš nakvojau po pirmos savarankiškos kelionės iš Vilniaus į kaimą, kai pavėlavau į autobusą. Pirmąkart Aldutė šnekėjo su manim kaip su suaugusia, o aš tebuvau tik trylikos. Nakvojau po ligoninės, dar visa išsekusi, bet jau kupina įvairių jausmų mane gydžiusiems. Ir ji būrė mane kortomis, jos, aišku, žadėjo svajonių išsipildymą. Žiūrėjau į gražių merginų nuotraukas jos atiduotuose laikraščiuose, vilkėjau jos pirktus naktinukus ir dar netikėjau, kad kortos sako tiesą, kad aš suaugsiu, būsiu mylima ir graži. Žinojau, kad Aldutė irgi norėjo būti graži, mylima, kad turėjo draugų ir gerbėjų. Vienas iš jų buvo ypač inteligentiškas, mėgo šnekėtis intelektualiom temom ir mokė mano mamą žaisti šachmatais. Liko nuotraukos, liko jų draugystės pradžia Nuodėmingos meilės rankrašty. Ir aš bręsiu ir patirsiu tokią meilę ir saugosiu lentynoje jos pėdsakus, užfiksuotus storuose sąsiuviniuose. Aldutė tik nuspės apie tai ir vadins mane neįdomia, nes būdama tokia gražuolė, ji mano vietoje jau būtų turėjusi kelis romanus… Dar niekas neskaitė mano Baltų kelnių rankraščio, o gal ir neskaitys, nes visa tai tik jaunystės žaidimas su gyvenimu, savo biografijos dėlionė, ieškojimas pavyzdžio pagal kurį būtų galima kurti. Gyventi – tolygu rašyti gyvenimo knygą, gyventi nepaisant kitų nuomonės, klysti, daryti skaudžias klaidas, pasiduoti likimui ir vėl atsitiesti, būti vienai, bet labai mylėti kitus ir net saugoti juos nuo savęs. Trokšti savos žemės, iš kurios turėjai išeiti, savų namų, kurie būtų atviri visai giminei, ilgėtis ir pasiduoti meilei, kad ir kokia ji nuodėminga būtų. Ir todėl aš nerašau straipsnio apie šia moterį, nors esu literatūrologė. Ji yra mane netiesiogiai perspėjus, kad neatsiduočiau vien mokslams, kad tai nėra tikrasis gyvenimas, kad turėčiau vyrą ir vaikų. Ji to nepajėgė turėti, atsisakė net tada, kai pats likimas norėjo tokią dovaną įteikti… Gailėjosi paskui ir sunkios mintys aplankydavo paskutiniaisiais metais, bet jau nebebuvo gyvo kunigo, jaunystės draugo, kuriam būtų galėjusi atsiverti o ir gyveno ji ilgiau nei rašė… Gerai, kad nedaug ilgiau. Mamai paliko didžiausią užgyvento turto dalį, kuria ji taip ir nespėjo pasidžiaugti, nes visą gyvenimą buvo taupi, neišlaidavo, nelepino ir net nesaugojo savęs. Vežė artimiesiems dovanas, o pati metų metus vilkėjo tą patį kostiumėlį. Senoji sodyba priglaudė kai kuriuos jos paprasto ir kuklaus buitinio gyvenimo daiktus, aš liečiu juos kaip didžiausias relikvijas. Nes paskutiniai prisiminimai yra kontrastingi, ji džiaugiasi ir kviečiasi žiūrėti savo įsigytos namo pusės, kuri turėtų suvienyti giminės palikuonis, turėtų tapti Valaičių namais, įsiverža į močiutės palatą su glėbiu rožių ir liepia močiutei nesisperečyti, o švęsti savo devyniasdešimtmetį, lanko ją slaugos skyriuje kiek tik begalėdama ir vis neša lauktuves, savo gaminius, net gulėdama lovoje, atsiunčia savo pagalbininkę, ir štai Aldutė bejėgė kalba su manim apie mirtį, kuri jau tuoj ateis, ji negerianti vitaminų, net kai kurių vaistų ir valganti mažai…Jai jau nieko nereikia, dalija paskutinius pinigus gydymui tų, kurie dar yra jauni ir turi gyventi, rūpinasi, kas bus su jos seserim. Man atiduoda visą patalynę, rankšluosčius ir šimtą litų, už kurios perku nebenaują mobilųjį telefoną.  Staiga man į galvą šauna išganinga mintis, jūs negalite mirti, jūs negalite. Kodėl? Todėl, kad nepasiūti smertiniai rūbai. Man patikima ši užduotis, pasiūti iš Aldutės kadais pirktos medžiagos, pagal vieną jos kostiumėlį. Tarsi tai būtų šventinis rūbas jos jubiliejui. Siauras ilgas sijonas su kloste ir palaidinė su didžiule kokarda… Aš lakstau po siuvyklas, nes niekas nenori imtis tokios užduotis. Tik pasitelkusi fantaziją įkalbinu vieną vyra imtis šio darbo. Kostiumėlis buvo pasiūtas. Aldutė jį pamatė. Dėkojo man telefonu, o paskui po kelių dienų numirė. Ją mirštančią lankė ta pati sesuo, mano močiutė, kurią Aldutė ir globojo. Atsirado dar viena moteris, kuri Aldutę suprato ir palydėjo kartu su mumis iki kapo duobės. Labai nedaug artimųjų susirinko prie karsto, vieni jau laukė aukštybėse, kitus liga buvo prikausčiusi prie lovos, treti buvo už tūkstančių kilometrų, bet tie kurie susirinko buvo žmonės, kurie dar turi ir brangina savas šaknis. Užklydo tik kelios kaimynės, kurios stebėjosi šarvonės gražumu, kostiumėlio elegancija ir batelių brangumu. “Ko norėt, buvo RAŠYTOJA, “- tarė viena – “tai ne mes, paprastos bobelės”.
                      Taip tai buvo moteris, asmenybė, kuri pati savo jėgomis skynėsi kelią šiame pasaulyje, stojo prieš bangas, nors dažnai tegalėjo atsiremti tik į savo lazdą. Ir lieka man pavyzdys, kad gyventi ir rašyti yra toli gražu ne tas pats, nors kartais gyvenimo patirtis išsilieja ženklais ir kūriniai tampa svarbesni už autorius. Man Aldutės gyvenimas atrodo vertesnis už jos knygą. Ir išgyvenimai, nespėję išsilieti antrojoje jos dalyje, nors neužfiksuoti ir besiilsintys giminės kapavietėje, man atrodo, kad aš juos žinau, kad esu juos girdėjusi tik netiesiogiai dūkstant pievose, žaidžiant su lėlėmis, vartant horoskopus, skaitant giminės kroniką, matuojant ąžuolą. Man atrodo, kad aš juos girdėjau iš kitų žmonių lūpų. Jei Aldutė sugebėjo verkti ant mano kranklio kapo ir pamatyti aptvare šimtą triušių, tai kodėl aš turiu gailėtis, kad jos siela liko iki galo neapnuoginta, aš pati galiu viską išskaityti iš jos gyvenimo ženklų, kuriuos ji man paliko, o kartais pats aukščiausias nusprendžia, kokias paslaptis žmogus neturi padovanoti pasauliui, kurios per daug yra vertingos, nes kauptos mūsų širdyje. Galbūt aš daug ko nesužinosiu, bet gal pati kai ką pakartosiu savo gyvenime, o gal jau kartoju, nes visgi turiu, kad ir mažą dalelę Valaičių kraujo, galiu priglusti prie žemės, kuria bevaikštant jie pradėti, esu sugėrusi daugybę jų gyvenimo ženklų ir girdėjusi srautus žodžių. Tai ir išskaitysite šituose rašto ženkluose. Beliks tik atsakyti į klausimą kaip rašyti savo gyvenimo knygą? Rašyti ne vien žodžiais, bet ir darbais bei širdimi…