Mykti

Seni kaštonai nerimu nupjaustyti,
Žydrųjų ievų sultim patręšti,
Su ateistine kančia į dievą,
Be nuodėmės, bet atleisti.

Apauga vainiku ir tyli
Ryški mirtis oranžinėm šaknim
Su tavimi ir į tave prabyla
Metalo vartai vinimis kalti.

Sena karvutė išdurtom akim
Kairioji mirksi medžio syvais
Sulietas stuburas kamienas gyvas
Rytoj nebus. Praeinu.