Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tai – mano kaimynai.
O čia esu aš. Ta, kur su skarute, tampriai apsukta aplink galvą lyg tvarstis. Mano ausys atlėpę ir mama sako, kad jei aš jas laikysiu prispaudus skarute, vieną dieną jos ir liks prigludę. Šalia manęs – mano kiemo vaikai. Gražuolė Lenka, advokato ir Karalienės dukra, Irenos pavainikis Goga ir Rolas – daktaro iš gretimo namo sūnus. Lenka – pamaiva ir melagė, bet su ja linksma. Kai Lenkos tėvų nėra namie, mes einame pas ją, persirengiame jos tėvų rūbais, kvėpinamės Karalienės kvepalais ir vaidiname gyvenimą. Gogos tėvas yra gruzinas, gyvena kažkur toli. Advokatas padeda Irenai tvarkyti  alimentų popierius. Nes Irena nelabai ką suvokia gyvendama savo fantazijų pasaulyje. Ir Goga gal dėl to toks tvirtas. Nes kažkas šeimoje juk turi jausti žemę po kojomis. Daktaro Rolas – kitoks. Jis graužia nagus ir šlapinasi naktimis į lovą. Apie šlapinimąsi mes nežinome. Negi girsies tokiais dalykais. Už tai Rolas yra protingiausias iš mūsų ir išaiškina mums kone viską, kas ir kodėl.
-----
Šiandien pas Ireną vėl atėjo advokatas. Ji, kaip visuomet, davė pinigų Gogai ir išleido jį į kiną. Mes, kaip visuomet, nusiperkame už tuos pinigus iš spekulianto kramtomosios gumos  ir sulipame ant sandėliuko stogo. Advokatas, kaip visuomet, glamonės Ireną, o mes žiūrėsime nemokamą kiną. „Kekšė“, sako Goga ir sako taip, kad visiškai neaišku, ar jam skaudu, ar bjauru. Bet jis nori, kad atrodytų, jog jam nusispjaut. Bet kam nusispjaut, tai Lenkai. Ji kikena ir pašnibždom komentuoja man į ausį. Aš nelabai girdžiu per tą skarutę. Bet ir nenoriu girdėt. Man gaila Gogos. Rolas atsisuka į Gogą ir sako: „Gal ji tiesiog neturi pinigų sumokėt advokatui. Advokatai brangiai kainuoja. “ Mes tikim Rolu ir mums atlėgsta.
Guma nebeskani. Išspajauname ir nusiritame nuo stogo. Tiesiai Mošei į glėbį. Mošę Rebeka išplūdo ir neatidarė jam durų. Mošė ketina numigt ant  sandėliuko stogo seno kaštono pavėsyje. Puiki vietelė tas sandėliuko stogas.
Lenka kyšteli jam liežuvį ir uždainuoja: „Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom... “. Goga nepatenkintas kumšteli ją. Lenka parodo liežuvį ir jam ir dainauoja dar garsiau. „Kvaiša“, - neištveria Goga. „Benkartas“, - atsilygina Lenka. Goga pasižiūri į ją tokiu žvilgsniu, kad man susuka pilvą. Aišku, diena sugadinta. O ketinome eiti prie gaisrinės. Ten stovi didelis metalo kubilas, pilnas vandens ir karštą vasaros dieną nieko nėra malonesnio, kaip tupėti tame vandenyje. O Mošei, panašu, nė motais, ką Lenka dainuoja.
-----
Slenkame link parduotuvės. Parduodame tuščius butelius ir užsipildome sifoną gazuoto vandens su sirupu. Tuomet patraukiame į gaisrinę. Šiandien budi „durnelis“, reiškia galėsime pamirkti kubile. Mes jam pripilame stiklinę gazuoto vandens ir nusirengę sulendame į kubilą. Vanduo šiltas šiltutėlis. Rolas nusišlapina į vandenį, bet mes to nežinome. Mes metame akmenuką į kubilo dugną. Vėliau reikia panerti ir jį ištraukti. Aš turiu nusirišti savo skarą-tvarstį, kad nesušlapinčiau. Man truputį nejauku, bet niekas to nepastebi. Visi apžiūrinėja mano ausis. „Jau mažiau“, - sako Lenka. Goga nesutikdamas purto galvą. „Tas pats“, - konstatuoja. „Galima pabandyti su kramtomąja guma“, siūlo Lenka. „Nesamonė“, - baigia apžiūra Rolas. „Ir iš viso, nesuprantu, kam tau to reikia“.
Mano eilė nerti. Atsitūpiu po vandeniu. Čia yra geriausia vieta pasaulyje. Girdžiu savo draugų balsus. Jie – keisti, duslūs ir tarsi ataidintys iš labai labai toli. Norėčiau patupėti čia ilgiau. Bet baigiasi oras. Rolas nenardo.
-----   
Sėdime kieme ant suolo ir klausomės, kaip advokatas šaukia. „Įdomu, ar jis ją muš? “, - pašnibždom klausia Rolas. „Muš“, - piktai sako Lenka. „Aš jį užmušiu kada nors“, - priduria. Goga ryžtingai atsistoja. „Palaukit manęs čia“, - sako ir eina link laiptinės. „Goga“, - šaukiu aš išsigandusi. Jis atsigręžia ir pasižiūrėjęs į mūsų ištysusius veidus vypteli: „Jei negrįšiu po penkių minučių, ateikite į pagalbą“. „Mes ateisim“, - pažadu tyliai.
Po kelių minučių triukšmas nutyla. Bet Goga nesirodo. Mes atsistojame. Balsu pradedame skaičiuoti iki dešimties. Staiga pasirodo advokatas. Jis stovi ir žiūri į mus. Tada sako: „Lena, laikas namo“. Apsisuka ir nueina. Iš už jo nugaros išlenda Goga. Jis tyli. Lenka nuslenka paskui tėvą. Mes dar pastovime truputį. Ramu. Goga sako: „Viskas gerai“. Tylėdami skirstomės.
----- 

Gulime ant sandėliuko stogo ir žiūrime į dangų. „Įdomu, koks jausmas, kai pakyli aukštai aukštai į dangų? Turbūt taip pat, kaip vandenyje“, - sakau aš. „Taip“, sako Rolas, - „Lygiai taip pat. Nėra kuo kvėpuot. “ Nėra nieko“, - tęsiu aš. „Kai nėra nieko, tai yra mirtis“, - rimtai sako Goga. Tylime. Galvoju, kad mirtis nėra jau taip baisu.
„Ką tu vakar padarei mano tėvui? “, - klausia Lenka. „Nieko. Tik pasakiau, kad jeigu dar kankins Karalienę, pasakysiu visiems, ką mačiau. Ką visi matėm. “, - atsako Goga. „Tai pakištum savo motiną? “, - nustemba Lenka. „Nežinau. “, - sako Goga, - „Gal ne“. „Tokiems tipams užtenka pagrąsint. Advokatams gera reputacija yra mirtinai svarbu“, - sako Rolas. Mes juo tikim. Ir mums atlėgsta. Gulim ir toliau tyrinėjam dangų. Girdim, kaip Marija daužo kilimus.
-----

Lenkos tėvų nėra namie ir ji vėl išsidirbinėja. Susisukusi plaukus plaukų suktukais, pasijuodinusi antakius ir nusiraudoninus lūpas brūžinas reikia nereikia po kiemą. Tai antklodę papurtyt išneša, tai gėlių paskint išbėga. Vienintelis šio spektaklio žiūrovas – Ninkos brolis. Jis sėdi balkone vienais apatiniais, rūko ir skaito laikraštį. Kartais užmeta akį ir į Lenką. Tik jam, matos, juokinga. Lenka pastebi ir nejuokais užsiunta. „Ko čia vaipaisi? Kalėjimo pasiilgai“. Ninkos brolis net nusispjauna: „Ir kas iš tavęs bus mergiote“. „Į save pažiūrėk, bandite“, - net išrausta Lenka.
„Dar neaišku, našlaite, kokiais keliais tu pasuksi“, - jau rimtai pykteli Ninkos brolis.
„Pats tu - našlaitis, mamos nesuptas“, - kandžiojasi toliau Lenka. „Aš tai ir pats žinau. O tu paklausk savo tėtušio, iš kurių vaikų namų tave parsinešė“, - visai įtūžta Ninkos brolis, nusispjauna dar kartą ir trenkęs balkono durimis dingsta viduje.
Lenka sustingsta, tada pritūpia ant smėlio dėžės krašto ir pradeda skabyti gėlių lapelius.
-----

Ryžiką išvedė pasivaikščioti. Jis sėdi su tėvais ant suolelio visas raudonas ir stengiasi į mus nežiūrėti. Mes irgi stengiamės į jį nežiūrėti. Kad jam nebūtų dar nesmagiau. Bet kalbamės apie juos, aišku. „Na ir išsigimėliai tie jo tėvai, -  sako Lenka. „Aš jo vietoje seniai būčiau iš namų pabėgusi“. „Ir kurgi tu bėgtum? “, - domisi Goga. „Be to jie jį myli“, - bando teisinti Ryžiko tėvus Goga. Minutėlę mes nutylame ir susimąstome. „Na jau ne, nenorėčiau tokios meilės“, sako Lenka. Sako, kad jį maitina tortais ir ledais. Šaukšteliu. Jis nebenori, o jam vis kiša ir kiša“. „Nesamonė“, - sako Rolas. Jei nenorėtų, tai atsikeltų ir nueitų. „Negali“, - dar tyliau sako Lenka. „Sako, kad jo rankos ir kojos būna prirakintos prie stalo kojų“. „Nesąmonė“, - pakartoja ir Goga. Ir mes visi atsigręžiame į Ryžiką. Ryžikas dar labiau parausta. „Išsigimėliai“, - nusispjauna Goga, mes keliamės ir traukiame į gaisrinę.
------

Rebeka verkia. Reiškia vėl gavo laišką iš Izraelio. Niekas nežino, kas tame laiške ir kodėl ji verkia. Bet ji verkia kiekvieną kartą, todėl niekas nebekreipia dėmesio. Tai reiškia, kad šiandien jiedu su Moške eis į sinagogą. Ir dar tai reiškia, kad grįždami parneš mums saldainių. Paprastų kakavinių pagalvėlių. Tų, kur šimtas gramų kainuoja dešimt kapeikų. Na ir kas, juk ne vestuvės. Be to, mes jas mėgstame. Bet svarbiausia, kad mes visi jausimės geri – jie, kad saldainių mums nupirko, mes – kad juos su dėkingumu paėmėme. „Įdomu, kaip būtų, jei vieną kartą tų saldainių mes nebegautume“, galvoju balsu. „Gausim“, - krato galvą Lenka. „Nebent Rebekos vaikai sugrįžtų“. Ir visi pagalvojam, kad gerai būtų, jei Rebekos vaikai sugrįžtų, velniai nematė tų saldainių.
-------

2011-05-03 17:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-19 23:09
Lengvai
nėr už ką, lauksiu tęsinio=]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-19 18:20
Vasara
Labai ačiū, kažkaip niekas neskaitė... dabar galiu tęsti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-19 13:14
Lengvai
Superinis tekstas. Vienas iš tų, kuriuos skaitai ir mėgaujiesi - nekyla jokios minties prie ko nors kabinėtis. Spaudžiu ranką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą