Apie mano vakarus.

Pilkas vakaras, užsimerkę medžiai, sidabrėjantis mėnuo. Spindi spindi už lango ir dainuoja meilės dainą. Skamba slogi senatvės melodija.
Žvakės liepsna, lietaus debesys, mėlyni patalai - ašarų takai. Ir dar vienas vienatve suteptas vakaras. Ir dar vienas kartus jo skonis burnoj ir dar vienas skaudus prisilietimas. O tu vis drąskai jau ir taip smarkiai pradrėkstą žaizdą širdy, kuri meta žemyn pražilusius voratinklius, nes nebėra kuo barstyti. Žemė jau nuklota kadaise žydėjusiomis samanomis, išdžiuvusiomis ašaromis, o aš žiūriu pro langą ir laukiu, kol nutils kvėpavimas, visi garsai, užges žibintų šviesos ir viską paskandins tamsa.
Ant kaklo užsikabinu tylėjimo karolius ir žadu daugiau niekada neprabilti, niekuomet niekuo nepasitikėti. Tik laukiu, kol viskas nurims, kad galėčiau nieko nebejausti ir nugrimzti. Į sapną...