Apie Ekožmogologiją

Tokiems kaip aš, šiokiems ir anokiems dabar būdinga grįžus namo spustelti kompiuterio įjungimo „knopkę“ ir likusią dienos (o galbūt ir nakties) dalį mirkti interneto platybėse. Deja, šiandien padariau išimtį. Ne dėl to kad negaliu. Dėl to, kad nenoriu, nes mane jau pykina. Nuo visko. O labiausiai nuo gyvenimiško absurdo. Bet tik šiandien..
    Mano dėmesį staiga patraukė vaizdas, matomas pro mano bjauriai geltono kambario nuo sunkių sienų aimanuojantį seną medinį langą. “Štai. -galvoju sau, -šviečia saulė, tokia šilta ir maloni esantiems šiąpus stiklo. Ne. Rodos lietus kaupiasi.. Taip. Atrodo, tuoj lis. “ Ar sakiau, kad sėdžiu? Keista, bet tas lietus privertė mane atsistoti. Ir vėjas pakilo. Ir aš kaip vaikas švelniai prigludau prie stiklo. Ir nė velnio čia nelyja. O velnio čia sninga. Girdi, ką sakau? Sninga! Gegužės mėnesį! „Makaule, kur tavo smegenys, kai jų reikia? -išrėžiau. Kaip tau ne gėda manyti, kad gegužę sninga?! “ O mažos, purios ir minkštos kaip vaiko plaukai, snaigės krito ant saulės ir vandens geidžiančios žolės. Ir lašai. Taip, lašai. Pirmąsyk mačiau kaip trapiai snigo ir begėdiškai lijo tuo pačiu metu. O po kelių minučių ir saulė kyštelėjo pro piktus debesis savo susigėdusį veidą. Ir dar tas vėjas.. Jo labiausiai nemėgstu, nes langas medinis, apdilusiais šonais, jaučiantis kiekvieno kvapo natas ir vėjo pūstelėjimus.
    Akimirką, rodos, užuodžiau kątik padžiautus skalbinius, išskalbtus su „Tide“ ir „Lenor“. Ir vaizdavausi esanti pievoje. Ak, tas sirbtinis gėlių aromatas, nuo kurio taip kruopščiai išberia silpnuosius, o stipriesiems apkutoja smegenis. Ak, ne! Aš visai ne pievoje. Velkuosi koja kojon su savim plytelėmis išgrįstu šaligatviu, o mano panosėje siaučia dūmų kamuoliai. Kairėje ir dešinėje daugianariai pastatai su dvigubai už save storesniais rūkoriais-Dėdulėmis Kaminais. O dangus lyg švino gabalas rodos tuoj suplokštens man pakaušį. Ir rūkas. Toks sunkus ir didelis kaip begalybė. Toks užstojantis saulę. Vos išnešiau sveiką kailį ir plaučius iš dūmų alėjos, tuoj atsidūriau prie ežero kalno papėdėje. O ten „diedukas“ savo mylimąjį, medžioklėje pavargusį džipą „skalbia“. Atsisukęs mosteli, pagrūmoja man kumsčiu, kad neslankiočiau aplinkui ir aš pasuku link miško. O miškas kaip niekad duslus ir tuščias. Tik tušti „bambaliai“, plastmasinės „čierkos“ ir „čipsų“ pakeliai šnekasi šiugždėdami po kojomis. Juk mes gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome tam, kad gyventume. Ir vaizduojamės esantys sotūs ir tvarkingi. Bet ne tai svarbiausia.
    Svarbiausia, kad aš nepaklysdama ėjau namo. Ir nuo visų kadaise kur nors matytų gražių gamtos vaizdų paveiksluose, knygose, nuotraukose ar reklaminiuose stenduose man darėsi bloga. Aš jų nekenčiau. Norėjau sunaikinti visa, kas nuostabu ir ko niekada neturėsiu. Sudegint Amazonės miškus. Pripumpuoti atmosferą chloro fluoro anglies dvideginio, kuris surytų ozoną. Atidaryti supertankerių atliekų dangčius ir atkimšti naftos rezervuarus. Norėjau išnaikinti visas žuvis, kurių negalėsiu suvalgyt, ir paleisti dūmais Prancūzijos paplūdimius, kurių niekada neišvysiu. Troškau, kad visas pasaulis pasiektų dugną.
Daužydama kokį vaikį, tikrai norėjau įtupdyti kulką į tarpuakį kiekvienai nykstančiai pandai, kuri nesidaugina, kad susilauktų palikuonių, ir kiekvienam banginiui ar delfinui, kuris nusilpęs užplaukė ant kranto. Nemanykit, kad tai naikinimas. Manykit, kad tai rūšies mažinimas. Tūkstančius metų žmonės jaukė, šiukšlino ir teršė šitą planetą, o dabar istorija tikisi, kad aš valysiu visiems iš paskos. Plausiu ir tiesinsiu sriubos skardines. Rinksiu „bambalius“ ir kitas plastmases, apžiosiu gamyklų kaminus. Būsiu atsakinga už menkiausią sudeginto benzino lašelį. Privalėsiu apmokėt sąskaitą už radioaktyvasias atliekas, užkastas benzino cisternas ir su žemėmis sumišusias toksines atliekas, kurias užkasė ta karta, kai aš dar nebuvau gimus. Todėl, kad aš esu niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.
    Ir tada paspaudžiau kompiuterio „knopkę“..