Akimirkos

Vėlei praslenka žingsniai tylos.
Ir balso ištart negali...
Vėlei juokias šešėliai minios.
Veidu ašaras slenkant jauti.

O už lango pavasario dulkės,
ir tie medžiai vis šlama, kaip šlama.
Skrenda juodvarnis, šimtas langų,
o jose milijonai akių...

Stebi tave? ne jie mato pasaulį.
Jie mato daugiau ir džiaugiasi
tekančia saule.

Kol tu apsiblausęs blaškais,
kol žemėn pabyra lašai.
Ir dūžta kaip dūžta stiklai.
Nelieka kas buvo,
tik žodžiai

iš mano minčių ir jausmų,
kurtų, paprastų,

tau siunčiu.