C.M.

Žingsnio aidas atidunda nuo drėgnos sienos,
užsklanda tai pakyla, tai nusileidžia;
Kas tu? Klaidžiojantis tamsiais teatro užkulsiais,
žaidžiantis šį gyvenimą ir bandantis sukurti save;
Kas tu? Pasislėpęs už kampo tykai kai užsklanda pakyla
ir oriai vaikštai su visa didybe kai užuolaida nusileidžia;
Kas tu? Tamsos riteris ir dvasios vergas,
pametęs neatrastus raktus nuo žmogiškumo ir draugystės.
Kiek daug dienų ir naktų galvojai apie save,
aukštinai save, lenkeisi sau, bijodamas pakelti galvą,
kai motina klausdavo ar prašydavo tavo pagalbos.
Per karą slėpeisi nuo lakstančių skeveldrų, bet
išdavinėjai tuos, kurie buvo baltesni už tave.
Visa esybe panirdamas į savo svajones,
persipynusias su baimėmis ir neryžtingumu,
tu žingsniavai sugriautos Varšuvos gatvėmis,
prisidengdamas prapučiamo teatro užuolaida,
taip, kad nei kiti, nei pats neatpažintum savęs.
Uostei dar nespėjusio atšalti karo kvapą,
kišenėje laikei porą skirtingų kepurių, su snapeliu ir ženklais,
ir nesupratai, kad tai ne jie, bet tu sunaikinai save.