Prašau, laikyk laimingo savęs pirštus ant mano nelaimingų akių,
stipriau kažin ar gali būt, stipriau už mus abu, kartu...
Prilipdęs savo ausis prie mano smilkinių tu,
kurio ausys niekada negirdėdavo svetimų balsų,
neleisi jiems prasiskverbti ir į mano galvą,
juk ten ir taip suodžių kaip gatvėse benamių katinų...


Tyliai po lapu









