Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šeimoje augome keturiese – du vyresni broliai, jaunėlė sesuo ir aš. Negaliu sakyti, kad vaikystėje stokojau dėmesio, bet ir visų didžiai numylėta nebuvau. Broliai Jovaras ir Daugvilas labai lepino mažę Orintą, nuo mažų dienų sergėjo it deimantą ir ant kuprų nešiojo, o mane kartais ir apkumščiuodavo, ir imtynių eiti versdavo. Truputį paaugus, tikėjosi jie iš manęs savarankiškumo ir rimtų sprendimų, tad galimybės pabūti nerūpestingu vaiku beveik ir neturėjau.
Tėvai retai kada ant namų slenksčio pasirodydavo, abudu buvo jie pirkliai – ką Kapinių Miestuose iš žemės iškapstydavo, parduodavo už neblogą kainą Vakaruose, kur žmonės gerai gyveno ir leisdavo sau kokį neįprastą niekniekį nusipirkti. Dažniausiai būdavo tai įvairiausi amuletai, suskilę būrimo rutuliai ir kraupios lėlės, kurias kolekcionuotojai ypač brangino, bet kurias rasti padorios būklės buvo nepaprastai sudėtinga.
Žmonės domėjosi visais šiais atributais iš Kapinių Miestų, kur kadaise klestėjo šamanizmas ir magiški ritualai, tad mūsų tėvams niekada nestigo pirkėjų. Kelis mėnesius pakasinėję žemėmis užklotus ir tankiais žolynais apaugusius Miestų plotus, viską išparduodavo bemaž per mėnesį ir susikraudavo gražaus pinigo.
Grįžę jiedu poilsiaudavo, tėvas su broliais rūkydavo pusbrangį tabaką, gerdavo alų, šnekėdavosi apie tolimus kraštus ir ten gyvenančius žmones, o kartais ir į medžioklę išsiruošdavo. Na o motina, savo ruožtu, versdavo mus su Orinta šveisti namus ir blizginti kiekvieną pakampę, kad nė trupinio, nė dulkelės neliktų. Pati sėdėdavo savo supamajam krėsle ir akylai stebėdavo, kaip mes plušam išsijuosusios – nė viena neištardavom nė žodelio prieš, motinos raganiškos akys, kurias, tik vėliau supratom, kad paveldėjom, baugino mus ir savotiškai hipnotizavo. Neabejojau, kad savo gebėjimus ji ne prasčiau panaudodavo ir prekyboje, juk konkurentų buvo begalės, tačiau motina visada gebėdavo kur reikia susitarti, o kur reikia – pasiginčyti. Be josios, silpnavalis ir geraširdis mūsų tėvas netoli tebūtų nuėjęs.
Kai broliai suaugo, išleido juos tėvai į rimtus mokslus. Pinigų buvo sutaupę užtenkamai ir nenorėjo, kad sūnūs kupras lenktų ir purvuose kapstytųsi, o paskui trankytųsi po visą šalį, bandydami radinius turguose prastumti. Jovarą, kuriam tuomet aštuoniolika buvo suėję, išsiuntė į Imbrentą, pasiturintį uostamiestį, kur įstojo jis į Istorijos Akademiją. Išsimokslinti istoriku pasaulyje, kuris kažkada buvo sunaikintas ir pradėtas statyti iš naujo, buvo laikoma ypatinga garbe – daug kas dar neatrasta, daug neužrašyta. Kitas brolis, Daugvilas, kuris tada šešioliktus metus skaičiavo, tokiu būdu atsidūrė Baltrakijoje, šiek tiek toliau į Vakarus nuo Imbrentos, kur pradėjo Astronomijos mokslą krimsti. Mudviem su Orinta, galima sakyti, nepasisekė – susikrovėm savo menką mantą į tėvų sunkvežimį-mobilį ir patraukėm su jais į kelią. Kai palikom namus, man tebuvo keturiolika, o Orintai – vos vienuolika. Keliautojos mes, tiesą sakant, buvome nekokios, tačiau rinktis niekas mums ir neleido.


Susirietusios seno tėvų sunkvežimio puspriekabėje, mudvi su Orinta sėdėjome jau tris valandas. Kelias buvo nelygus, duobėtas, tad neretai pakratydavo taip, kad visi purvini ir aprūdiję rakandai – kastuvai, kauptukai, grąžtai – imdavo byrėti ant mūsų. Tai, kas buvo priskirta vertingiems radiniams, buvo saugiai sukrauta į sandarias medines dėžes, o abejotinos vertės menkniekiai – sumesti į vieną, atidarą dėžę, dėl to visoje puspriekabėje siaubingai dvokė senienomis ir puvėsiais . Kartais iškišdavome galvas per liuką puspriekabės stoge, įkvėpti gryno oro ir pasižvalgyti aplinkui, tačiau kraštovaizdis pernelyg nežavėjo. Šen bei ten juodavo samanomis užžėlę nežinomų pastatų griuvėsiai ir apleistos degalinės, žemę raižė išdžiuvusių upių vagos, horizonte driekėsi pageltusių spygliuočių miškai. Oras buvo karštas ir tvankus, bet tamsioje puspriekabėje dar galėjom mėgautis vėsa. Turėjom netgi nedidelį radijo imtuvą, kuris silpnai transliavo vieną vienintelę stotį.
- Mielieji radio klausytojai, maloniai primename, kad lygiai penktą valandą vakaro transliuosime Naujosios Eros žinias, kurių tikimės, kad nepraleisite. O artimiausią pusvalandį kviečiame pasiklausyti Ritminio Džiazo, kurį mums atliks grupė “50 Sausros Metų”.
- O ne, tik ne tai! Nejau negali pagroti ko nors linksmesnio – suinkštė Orinta ir, pačiupusi imtuvą, ėmė sukinėti pultelius, ieškodama kitų stočių. Bet nieko nepešė.
- Kaip manai, mes važiuojam pakeliui į Kapinių Miestą? – pašnibždomis ištariau, tarsi kalbėdama apie kažką neleistino. Mintis apie tuos Miestus man nekėlė jokio susižavėjimo – vien tai, kad visus juos sunaikino iš Dangaus nukritęs Prakeiksmas, varė man siaubą. Sesuo jautėsi panašiai.
- Gali būti. Tai, ką matėm pakeliui, labai primena fotografijas iš mano mokyklinio vadovėlio. Niūru ir pilka... Aš laikau špygas, kad tuose Miestuose nebūtų vaiduoklių, - sušnibždėjo Orinta, o jos menki petukai net pašiurpo. - Įsivaizduok, jei ant tų, kurie drįsta tenai kasinėti, irgi užkris Prakeiksmas!
- Juk tėvai jau daugybę metų kasinėja, ir nieko jiems neatsitiko...
- O kas, jei tai atsitiks būtent mums?
- Nesąmonė. Gi pati skaitei, kad Kapinių Miestus sunaikino jų pačių kišimasis ten, kur nedera, ir pavojingi žaidimai su tamsiomis jėgomis. Mes juk nedarom nieko neleistino, - tariau neva užtikrintu balsu, kad nuraminčiau jaunėlę, tačiau pati rami nebuvau.

Kai sunkvežimis pagaliau sustojo ir mums buvo leista išlipti, pamatėme, jog atsidūrėme vienišoje degalinėje vidury plyno lauko. Čia tebuvo vienintelis degalų bakas su pasenusia pompa ir nedidelė būdelė, kurioje buvo įsikūręs prižiūrėtojas. Ant durų kabantis varpelis tilindžiavo vėjui pūstelėjus; visur buvo tylu ir ramu, nė vieno medžio ar krūmo, tik laukai, siaurutė miško linija horizonte ir dulkėtas kelias. Mudvi su Orinta sutūpėme kitoje sunkvežimio pusėje nusilengvinti, o motina rūkė cigarą atsirėmusi į sulamdytas vilkiko dureles. Tėvas, prieš tai gerai pamankštinęs nutirpusias kojas, nuėjo pasibelsti į būdelės duris. Netrūkus jas atvėrė susiraukšlėjęs, vos kelis žilus plaukus ant lavondėmėmis išmargintos galvos teturintis seniokas, dėvintis nudilusias džinsines kelnes ir languotus marškinius. Pažinęs mano tėvą, jis nusikrenkštė ir nuotaikingai pasisveikino:
- Kaip gyvas, Gelgaudai? Dar vis velkiesi, ąžuole tu nepalaužiamas, ehe?
- Sveikas Martai, kaip pats kruti? – nusišypsojo tėvas, apnuogindamas eilę nudilusių, geltonų dantų.
- Ogi kaip matai, dar gyvas vis, ehe. Retai kas be užsuka, tik Alanbertas vandens ir maisto atsargas papildo, degalų užsipila. Nedaug jau liko rezervuare, greitai teks uždaryti ir šią stotelę. Sako, benziną po truputį pakeičia Varomasis Aliejus – ir pigiau, ir taršos mažiau, kad jį kur. Be to, daugelis naudojasi Saulės energija, joms mums tai tikrai per akis, ehe.
Tėvas pasikrapštė barzdą.
- Jei tik pasisektų šitą seną trantą iškeisti į kompaktišką, Aliejumi varomą mobilį, būtų neblogai. Vietos radiniams mums daug nereikia – pastaraisiais metais jau nebe tiek daug ir randam, velniava kokia tai… Na, bet šiam kartui gal užpilsi pusę bako, nemanau kad ta griuvena ištrauks iki artimiausio Kapinyno.
Tai išgirdusios mes su Orinta sudrebėjom. Vis dėlto traukėm link artimiausio Kapinių Miesto.
- Tai tiek jau to, pilkis, - numojo ranka senis. - Tik šį kartą tų keistų spalvotų stikliukų man mainais nesiūlyk, ehe. Niekam tikęs šlamštas, parduot nepardaviau ir kur jį kišti nežinau...
- Ak atleisk, - nuoširdžiai susigėdo tėvas. Amuletais susimokėti už kurą buvo motinos idėja, o motinai, kaip žinia, sunku atsakyti neigiamai. - Šį kartą gausi tikrų kupiūrų.   
Pripompavęs pakankamai bezino, tėvas susimokėjo Martui pačiais tikriausiais Sostinės pinigais – sugėdintas senojo draugo, šį kart jis nepaisė tylaus motinos protesto. Prieš patraukiant atgal į kelią, mudvi su seseria dar gavom atsigerti šviežio vandens ir po obuolį.
Buvau tikra, kad išgirdau senį murmant kažką panašaus į: “Dangau sergėk, tempiasi į tą velniavą dar ir vaikus…”.
2011-04-28 20:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-03 17:27
St Sebastianas
Sunkvežimis turi kėbulą, pavyzdžiui, GAZ66, MB Unimog. Vilkikas negali vilkti priekabos (čia kalbu apie civilines transporto priemones), prie vilkiko yra kabinama puspriekabė, o šį junginį mes liaudyje vadiname fūra.:) Jei reikės galėsiu ir paveiksliukų paieškoti kuo vienas nuo kito skiriasi.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-03 02:38
7_Sienpjoviai
Kiek suprantu, sunkvežimis sudarytas iš priekabos ir vilkiko. Ar klystu? :)

Ok, saulės baterijas išmetu, neapgalvota! :)

Dėl santykių su tėvais - manau, kovojant dėl vietos po saule, nelieka laiko visokiems švelnumams, žmonės tampa grubesni. Post apokaliptiniame pasaulyje, manyčiau, meilei ir romantikai ne vieta :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 10:49
innuendo
Smagu.
Įtikinama.
Vaizdinga.
Kada planuojamas tęsinys?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 10:39
Spindinti tamsa
Pritariu Meškiukui dėl šeimos santykių. Pati turiu motina kuri mane mato kartą metuose ir tai bando išpešt tik naudos, tad toks šeimos aprašymas įtikinantis ir galima sakyti paimtas iš realaus gyvenimo. Liux
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 10:25
St Sebastianas
Techninė pastaba - sunkvežimis ir vilkikas - ne tas pats. Negaliu dėl to nepabambėti dirbdamas tarp transportininkų.:]

Atsižvelgiant į tai, kad yra benzino, galima galvoti, kad po apokalipsės praėjo du, gal trys metai. Benzinas pasižymi tokia savybe bėgant laikui prarasti oktaninį skaičių. Teoriškai automobilis gali važiuoti ir su tokiu, tačiau praktiškai bus visokių įdomių dalykų. Toliau, tikriausiai nereikia aiškinti kodėl fūristai prekiauja dyzelinu? Taip, nes jų vilkikai varomi dyzelinu. Jau seniai praėję tie laikai, kai į sunkųjį transportą pildavo benziną. Vieta, kurioje nesusilaikęs nusijuokiau balsu buvo: "Sako, benziną po truputį pakeičia Varomasis Aliejus – ir pigiau, ir taršos mažiau, kad jį kur." Šiaip, į senesnius dyzelinius variklius aliejų gali pilti vietoje kuro. Be to, dyzelinas gali statinėje būti labai ilgai. Būtent dėl to postapokaliptinio pasaulio bekelėmis lakstys ne Ford Mustang su V8 motoru, kad ir kaip to norėtų amerikiečiai, o senukai traktoriai Belarus.:]

Saulės baterijos turi tam tikrą tarnavimo laiką, o jų gamyba reikalauja pakankamai aukštų technologijų. Nė kiek neabejoju, kad labai ilgai būtų naudojami skaičiuotuvai su saulės baterijomis, dar kai kurie niekučiai. Tačiau kaip energijos šaltinis tikrai nebūtų.

Na, nepaisant faktinių klaidų, tekstas yra skaitomas. Ir netgi visai neblogai. Yra malonių smulkmenų, kurios padeda sukurti pasaulio vaizdą. Manau, kad daugiau bus galima pasakyti, kai atsiras dar bent pora dalių - tuomet jau matysis kūrinio keliai ir klystkeliai.

Kada laukti kitos dalies?:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 10:18
Meškiukas
O, pagaliau kažkas labiau vertingo fantastikos kloduose.
Kuo čia kalbėjusiems nepatiko vaikas, sukiojantis radiją? Tokiame pasaulyje nenustebintų ir kūdikis už tanko vairo.
Benzinas kliūna tik todėl, kad jis benzinas. Manau, labiau tiktų nepilnai perdirbat nafta, saliarka ar dar koks išmislas. Viskas čia šiaip gerai - kodėl gi po katastrofos negalėjo visi išsibegioti kas kur, o paskui palengva randa- tai apleista gręžinį, tai, pasirodo, dar puspilnes talpyklas po žeme. Aišku, autorius to neįvardino, bet kadangi to nepadarė, galime laisvai apie tai pamąstyti ir surąsti pakankamai daug paaiškinimų.
Mylista, tėvų santykiai net labai logiški.Teko man garbė dirbti tokį darbą, kur kasdien sutikdavai tokių šeimų. Tiesiog vaikus gimdo ir gimdo, kol gali - kas numiršta, kas suserga, bet byra jie iš tarpkojų kaip reikalas - bent keli užaugs ir tai bus kam vandenį panešiot, maisto surast. Realiai, tik dėl to ir gimdo, kad tėvams paskui nieko nereikėtų daryti ;) patikėk manim. Jie labai realiai atspindi daugumos asocialių daugiavaikių šeimų pavyzdį.
Man patiko pati pasakojimo kalba ir atskirų detalių piešimas - viskas labai gerai susilieja. Nebūtina apie postapokalyptinį pasaulį galvoti, kaip apie amžinas dykumas ir maraudierius. Istorija? Puiku. Gal kažkas įvyko, kad tai tapo vertinama. Šamanizmas irgi gerai - žmonėms ir katastrofų kartais nereikia, kad matytų nesamus dievus.
Vienintelis minusas - pabaiga. Per daug staigiai nukirsta, reikėjo toliau pratęsti. Ne visi yra skaitymo megėjai, tačiau jiems įtikti nebūtina - dalis per trumpa, ypač kai jauti, kad čia galima pasakoti ir pasakoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 09:13
Mylista sutinka su viskuo
Piešiant post-apokaliptinį pasaulį, pirmas uždavinys yra išvengti panašumo į vyraujančius to pasaulio stereotipus. Terminatorius, MadMaxus, Falloutus. Šitas gabaliukas išlaiko pakankamai distancijos, ir tai yra gera pradžia. Tikėkimės, kad taip seksis ir toliau.

Ta vieta su benzinu, aliejumi, saulės energija - labai rėžia akį. Postapokaliptiniam pasaulyje realesni klausimai būtų malkos ir anglis (II pasaulinio karo pabaigoje, trūkstant naftos, vokiečiai buvo sukonstravę malkomis varomas mašinas). Ekologiškumas tokiam pasaulyje visiems būtų absoliučiai dzin.

Tėvų ir vaikų santykiai atrodo išgalvoti, nelogiški. Vaikai tėvus matydavo retai, augo beveik vieni. Jeigu motina jų nekenčia, tai kodėl pagimdė keturis? Ilgai nemačius nepasiilgsta, spaudžia dukras prie pelenės darbų. Skamba labiau kaip paaugliška frustracija išlieta ant ekrano, nei kaip bandymas nupiešti įtikinamus personažus ir santykius.

Pagirtinas bandymas įdėti detalių: Pvz. ritminis džiazas, geltoni, nudilę tėvo dantys . Jos dažnai geriau apibūdina pasaulį, nei didieji aprašymai.

Bendras įspūdis - nėra labai gerai, bet skaityti galima, nėra taip, kad erzintų. Yra istorijos užuomazga, žiūrėkim, ar seksis toliau.

 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 04:05
omnia mea mecum porto
Skaityti galima. Bet ar reikia?

Maniera iškart po publikavimo pažerti mailiaus mikrodiskusiją leidžia įtarti, kad čia ne 5-6 jauni autoriai, o kokie 2-3 (nes juk ne vienas?), bet ne čia esmė.

Pasaulis skleidžiasi ne taip jau ir blogai. Yra šiek tiek artefaktų, bet jie nekliudo (vienuolikametė sukioja radiją, tarsi turėtų patirties su daugeliu stočių; postapokaliptinė naujoji era ir fotografijos iš mokyklinio vadovėlio nelabai dera tarpusavyje; Istorijos ir Astronomijos mokslai lyg ir leidžia suprasti, kad bent 50 sausros metų prabėgo nuo apokalipsės, bet iš kur tada benzinas degalinėje?)

Vykęs autorės vaizdavimo taško pasirinkimas – vaikai žino apie pasaulį tiek, kiek jie apie jį žino (bet visvien yra pavojus prasilenkti su logika ir į kuriamą fantastinį pasaulį tiesiogiai perkelti XXI a. pradžios realijas...). Sakiniai beveik sklandūs (gal tik šitai: „buvo ... buvo... buvo...“).

Problemos prasideda, kai skaitytojas perskaito paskutinį sakinį. Kas tai? Dar vienas (šįkart gana grakštus) pasivaikščiojimas po nežinia kur? Iš taško A į kur nors, dar gerai nežinau kur? Reiklų skaitytoją neramina benzinas: ar autoriui jo pakaks dar bent dvidešimčiai tokios apimties fragmentų?

Epinė personažo - vaiko akimis piešiama odisėja gali būti ir įdomi. Lauksime tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 00:18
Spindinti tamsa
Geras nė nebūčiau pagalvojusi:) o dėl kūrinio tai man patiko, visai gera įdėja. Norėčiau po tokias kapavietes pasivaikščioti;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-29 00:00
7_Sienpjoviai
Gali, brangiosios, tik galbūt labiau liaudiškai jos taip vadinamos ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-28 23:36
Nuar
Pas gyvuosius lavondėmės, liaudiškai vadinamos "nasosais", atsiranda poravimosi metu. Reiškia gali būti.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-28 23:17
Spindinti tamsa
Emm ant gyvųjų gali atsirasti lavondėmių? Kaip čia taip?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą