Šeimoje augome keturiese – du vyresni broliai, jaunėlė sesuo ir aš. Negaliu sakyti, kad vaikystėje stokojau dėmesio, bet ir visų didžiai numylėta nebuvau. Broliai Jovaras ir Daugvilas labai lepino mažę Orintą, nuo mažų dienų sergėjo it deimantą ir ant kuprų nešiojo, o mane kartais ir apkumščiuodavo, ir imtynių eiti versdavo. Truputį paaugus, tikėjosi jie iš manęs savarankiškumo ir rimtų sprendimų, tad galimybės pabūti nerūpestingu vaiku beveik ir neturėjau.
Tėvai retai kada ant namų slenksčio pasirodydavo, abudu buvo jie pirkliai – ką Kapinių Miestuose iš žemės iškapstydavo, parduodavo už neblogą kainą Vakaruose, kur žmonės gerai gyveno ir leisdavo sau kokį neįprastą niekniekį nusipirkti. Dažniausiai būdavo tai įvairiausi amuletai, suskilę būrimo rutuliai ir kraupios lėlės, kurias kolekcionuotojai ypač brangino, bet kurias rasti padorios būklės buvo nepaprastai sudėtinga.
Žmonės domėjosi visais šiais atributais iš Kapinių Miestų, kur kadaise klestėjo šamanizmas ir magiški ritualai, tad mūsų tėvams niekada nestigo pirkėjų. Kelis mėnesius pakasinėję žemėmis užklotus ir tankiais žolynais apaugusius Miestų plotus, viską išparduodavo bemaž per mėnesį ir susikraudavo gražaus pinigo.
Grįžę jiedu poilsiaudavo, tėvas su broliais rūkydavo pusbrangį tabaką, gerdavo alų, šnekėdavosi apie tolimus kraštus ir ten gyvenančius žmones, o kartais ir į medžioklę išsiruošdavo. Na o motina, savo ruožtu, versdavo mus su Orinta šveisti namus ir blizginti kiekvieną pakampę, kad nė trupinio, nė dulkelės neliktų. Pati sėdėdavo savo supamajam krėsle ir akylai stebėdavo, kaip mes plušam išsijuosusios – nė viena neištardavom nė žodelio prieš, motinos raganiškos akys, kurias, tik vėliau supratom, kad paveldėjom, baugino mus ir savotiškai hipnotizavo. Neabejojau, kad savo gebėjimus ji ne prasčiau panaudodavo ir prekyboje, juk konkurentų buvo begalės, tačiau motina visada gebėdavo kur reikia susitarti, o kur reikia – pasiginčyti. Be josios, silpnavalis ir geraširdis mūsų tėvas netoli tebūtų nuėjęs.
Kai broliai suaugo, išleido juos tėvai į rimtus mokslus. Pinigų buvo sutaupę užtenkamai ir nenorėjo, kad sūnūs kupras lenktų ir purvuose kapstytųsi, o paskui trankytųsi po visą šalį, bandydami radinius turguose prastumti. Jovarą, kuriam tuomet aštuoniolika buvo suėję, išsiuntė į Imbrentą, pasiturintį uostamiestį, kur įstojo jis į Istorijos Akademiją. Išsimokslinti istoriku pasaulyje, kuris kažkada buvo sunaikintas ir pradėtas statyti iš naujo, buvo laikoma ypatinga garbe – daug kas dar neatrasta, daug neužrašyta. Kitas brolis, Daugvilas, kuris tada šešioliktus metus skaičiavo, tokiu būdu atsidūrė Baltrakijoje, šiek tiek toliau į Vakarus nuo Imbrentos, kur pradėjo Astronomijos mokslą krimsti. Mudviem su Orinta, galima sakyti, nepasisekė – susikrovėm savo menką mantą į tėvų sunkvežimį-mobilį ir patraukėm su jais į kelią. Kai palikom namus, man tebuvo keturiolika, o Orintai – vos vienuolika. Keliautojos mes, tiesą sakant, buvome nekokios, tačiau rinktis niekas mums ir neleido.
Susirietusios seno tėvų sunkvežimio puspriekabėje, mudvi su Orinta sėdėjome jau tris valandas. Kelias buvo nelygus, duobėtas, tad neretai pakratydavo taip, kad visi purvini ir aprūdiję rakandai – kastuvai, kauptukai, grąžtai – imdavo byrėti ant mūsų. Tai, kas buvo priskirta vertingiems radiniams, buvo saugiai sukrauta į sandarias medines dėžes, o abejotinos vertės menkniekiai – sumesti į vieną, atidarą dėžę, dėl to visoje puspriekabėje siaubingai dvokė senienomis ir puvėsiais . Kartais iškišdavome galvas per liuką puspriekabės stoge, įkvėpti gryno oro ir pasižvalgyti aplinkui, tačiau kraštovaizdis pernelyg nežavėjo. Šen bei ten juodavo samanomis užžėlę nežinomų pastatų griuvėsiai ir apleistos degalinės, žemę raižė išdžiuvusių upių vagos, horizonte driekėsi pageltusių spygliuočių miškai. Oras buvo karštas ir tvankus, bet tamsioje puspriekabėje dar galėjom mėgautis vėsa. Turėjom netgi nedidelį radijo imtuvą, kuris silpnai transliavo vieną vienintelę stotį.
- Mielieji radio klausytojai, maloniai primename, kad lygiai penktą valandą vakaro transliuosime Naujosios Eros žinias, kurių tikimės, kad nepraleisite. O artimiausią pusvalandį kviečiame pasiklausyti Ritminio Džiazo, kurį mums atliks grupė “50 Sausros Metų”.
- O ne, tik ne tai! Nejau negali pagroti ko nors linksmesnio – suinkštė Orinta ir, pačiupusi imtuvą, ėmė sukinėti pultelius, ieškodama kitų stočių. Bet nieko nepešė.
- Kaip manai, mes važiuojam pakeliui į Kapinių Miestą? – pašnibždomis ištariau, tarsi kalbėdama apie kažką neleistino. Mintis apie tuos Miestus man nekėlė jokio susižavėjimo – vien tai, kad visus juos sunaikino iš Dangaus nukritęs Prakeiksmas, varė man siaubą. Sesuo jautėsi panašiai.
- Gali būti. Tai, ką matėm pakeliui, labai primena fotografijas iš mano mokyklinio vadovėlio. Niūru ir pilka... Aš laikau špygas, kad tuose Miestuose nebūtų vaiduoklių, - sušnibždėjo Orinta, o jos menki petukai net pašiurpo. - Įsivaizduok, jei ant tų, kurie drįsta tenai kasinėti, irgi užkris Prakeiksmas!
- Juk tėvai jau daugybę metų kasinėja, ir nieko jiems neatsitiko...
- O kas, jei tai atsitiks būtent mums?
- Nesąmonė. Gi pati skaitei, kad Kapinių Miestus sunaikino jų pačių kišimasis ten, kur nedera, ir pavojingi žaidimai su tamsiomis jėgomis. Mes juk nedarom nieko neleistino, - tariau neva užtikrintu balsu, kad nuraminčiau jaunėlę, tačiau pati rami nebuvau.
Kai sunkvežimis pagaliau sustojo ir mums buvo leista išlipti, pamatėme, jog atsidūrėme vienišoje degalinėje vidury plyno lauko. Čia tebuvo vienintelis degalų bakas su pasenusia pompa ir nedidelė būdelė, kurioje buvo įsikūręs prižiūrėtojas. Ant durų kabantis varpelis tilindžiavo vėjui pūstelėjus; visur buvo tylu ir ramu, nė vieno medžio ar krūmo, tik laukai, siaurutė miško linija horizonte ir dulkėtas kelias. Mudvi su Orinta sutūpėme kitoje sunkvežimio pusėje nusilengvinti, o motina rūkė cigarą atsirėmusi į sulamdytas vilkiko dureles. Tėvas, prieš tai gerai pamankštinęs nutirpusias kojas, nuėjo pasibelsti į būdelės duris. Netrūkus jas atvėrė susiraukšlėjęs, vos kelis žilus plaukus ant lavondėmėmis išmargintos galvos teturintis seniokas, dėvintis nudilusias džinsines kelnes ir languotus marškinius. Pažinęs mano tėvą, jis nusikrenkštė ir nuotaikingai pasisveikino:
- Kaip gyvas, Gelgaudai? Dar vis velkiesi, ąžuole tu nepalaužiamas, ehe?
- Sveikas Martai, kaip pats kruti? – nusišypsojo tėvas, apnuogindamas eilę nudilusių, geltonų dantų.
- Ogi kaip matai, dar gyvas vis, ehe. Retai kas be užsuka, tik Alanbertas vandens ir maisto atsargas papildo, degalų užsipila. Nedaug jau liko rezervuare, greitai teks uždaryti ir šią stotelę. Sako, benziną po truputį pakeičia Varomasis Aliejus – ir pigiau, ir taršos mažiau, kad jį kur. Be to, daugelis naudojasi Saulės energija, joms mums tai tikrai per akis, ehe.
Tėvas pasikrapštė barzdą.
- Jei tik pasisektų šitą seną trantą iškeisti į kompaktišką, Aliejumi varomą mobilį, būtų neblogai. Vietos radiniams mums daug nereikia – pastaraisiais metais jau nebe tiek daug ir randam, velniava kokia tai… Na, bet šiam kartui gal užpilsi pusę bako, nemanau kad ta griuvena ištrauks iki artimiausio Kapinyno.
Tai išgirdusios mes su Orinta sudrebėjom. Vis dėlto traukėm link artimiausio Kapinių Miesto.
- Tai tiek jau to, pilkis, - numojo ranka senis. - Tik šį kartą tų keistų spalvotų stikliukų man mainais nesiūlyk, ehe. Niekam tikęs šlamštas, parduot nepardaviau ir kur jį kišti nežinau...
- Ak atleisk, - nuoširdžiai susigėdo tėvas. Amuletais susimokėti už kurą buvo motinos idėja, o motinai, kaip žinia, sunku atsakyti neigiamai. - Šį kartą gausi tikrų kupiūrų.
Pripompavęs pakankamai bezino, tėvas susimokėjo Martui pačiais tikriausiais Sostinės pinigais – sugėdintas senojo draugo, šį kart jis nepaisė tylaus motinos protesto. Prieš patraukiant atgal į kelią, mudvi su seseria dar gavom atsigerti šviežio vandens ir po obuolį.
Buvau tikra, kad išgirdau senį murmant kažką panašaus į: “Dangau sergėk, tempiasi į tą velniavą dar ir vaikus…”.