prisimenant tave

Pavasario lietus,
toks tyras ir švelnus.
Jis man primena Tave, baltam pavasario fone.
Gal truputį meilės, o gal ir ne...
Gal tik kalti žiedai pavasario,
Kurie dar vis primena Tave.
Ir atėjai tada Tu, kai linko šakos vyšnių
Nuo baltų - svajone kvepiančių margų žiedų
nuo Tavo ilgesio ramybėj...
Ir atnešei gėlių, ne bet kokių -
o tulpių raudonų, kaip patį pirmą kartą, vis menu...
Ar prisimeni Tu?
tame fone - baltam pavasario fone
palikai mane...
tarp margų margų žiedų, tarp ūkanotų valandų,
tarp tų saldžių, apgaulę menančių akių.