Vargonininkė

Vargonai gaudžia: „aleliuja“,
Vargonininkė - jų dvasia,
Ir kyla lig dangaus garsai viltingi,
Ir skleidžias gėris mūsų širdyse.

Vargonai griaudžia kaip griaustinis,
Vargonininkė - jų esmė.
Verpetais sukas muzika didinga,
Sučiauptas lūpas praplėšia giesmė.

Vargonai ošia tarsi jūra,
Vargonininkė - vandenai,
Ir pagalvoji vis tą patį, vis iš naujo,
Ar taip tu gyvenai, ar taip mylėjai,
                  ir ar iš viso gyvenai?

Vargonai ošia tarsi šilas,
O šilas - mums ir savas, ir jaukus,
Žmogau, juk begalinis Visamatančio pasaulis
Tau  duotas vienąkart. Jis toks puikus!