Varnos

Viename nedideliame miestelyje gyveno varnų šeima. Jos kiekvienais metais sename miesto parke atnaujindavo savo susikrautą lizdą ir susilaukdavo poros varniukų. Varniukai lizdelyje linksmai kranksėjo ir vis prašė maisto. Tėvai varnai maisto ieškojo visur: ir prie šiukšlių dėžių, ir dagiabučių balkonuose, o taip pat įskrisdavo į nedideles parduotuvėles, ir kartais ką nors išnešdavo. Būdavo, kad pasitaiko ne tik bulkutė, bet ir spalvoti niekučiai. Tie niekučiai, tai spalvingas pieštukas ir akį patraukiantis trintukas, ir nedidelis šokoladukas spalvingame popierėlyje. varnos viską nešė į lizdą, o varniukams, suprantama, reikėjo tik maisto, todėl visą kitą jie iš lizdo išmėtydavo. Kartais parke vaikščiojantys žmonės rasdavo smulkių pinigėlių, kartais spalvingų popierėlių. Gyvendamos varnos kėlė triukšmą, reikalavo sau patogumų ir erdvės, todėl žmonėms nepatiko. Buvo leista netgi varnas šaudyti. Keletą kartų miestelio gyventojai girdėjo parke šūvius. kai kurios varnų šeimos buvo nužudytos, bet visa laimė, kad tuo metu mūsų šauniųjų varnų nebvo namuose, o jų maži vaikučiai stebūklingu būdu liko gyvi. Paaugus varniukams, maisto reikėjo vis daugiau, todėl varnos nuskrisdavo maisto net į gretimą miestą. Ir iš ten jos tempė viską, kas tik pasitaikydavo. Taip nepastebimai bėgo laikas ir varniukai užaugo, ir patys išmoko skraidyti. Taip pamažu jie pradėjo kartu su tėvais skraidyti, o kartais skraidė po miestelį dviese. Kitais sykiais jie nuskrisdavo į netoliese esantį mišką bei į netoliese esančius laukus. Tose ir kitose vietose žmonės matė vaikščiojančias tai dvi, tai keturias varnas. Kartais varnos kedendavosi plunksnas,. o dažnokai viena kitai baksnodavo snapeliais. Taip jos išreikšdavo savo meilę viena kitai. Dar vėliau žmonės matydavo tik dvi varnas visur vaikščiojančias kartu. Tai buvo senųjų varnų pora. Jaunieji varniukai-vaikai jau atsiskyrė nuo tėvų  ir kiekvienas atskirai ieškojosi sau draugės. Bet, aišku, jie neužmiršo savo gimtų vietų, savo gimtojo seno parko. Jie kiekvienas sau pažadėjo, būtinai, kai susiras sau porą, sukti lizdą netoli gimtojo tėvų lizdo. Varniukai niekaip negalėjo pamiršti senų medžių ošimo ir netoliese gyvenančių varnų draugijos.