Ne/širdies reikalai

Man dingojas kas kartą tas pat:
Saulė kyla ir leidžias šalta.
Bet juk rodos - pati pasakiau,
Kaip ir tai, kad išbarsčius save
Vieną dieną visai praradau.

Bet tai buvo tik tai, kas dingojos,
Bet tai buvo tikrai ne tas pat:
Nebešildančioj saulėj įšilus
Tyliai siela raudojo, kad net
Šįkart širdžiai dingojos, ar girdi
Veik nebylų tą šauksmą, ar ne

Atspirtim jau nustojus tikėti,
Užkvatot ir nušokt nuo tramplino
Gavo šansą širdis, ir težino
Tie, kas saulę gesinti mėgino:
Kad giesme madrigalo pragydę,
Nebevirpins širdies, jau kuri
Iš Gyvenimo upės išnirus
Stojus tylai vėl taps nebyli.

Šalto vandenio katarsiu perlieta
Pailsėt širdis trokšta Krante –

Išsvajotoje periferijoj.