Gimimas

Lėtai einu namo iš parduotuvės. Mėgaujuos vėsa. Nemėgstu kai būna pernelyg karšta. Mano petį paliečia kažkas šalto. Toks mažytis lyg.... lašelis! Pagaliau prasideda pirmasis pavasario lietutis. Kol kas tik keletas lašų. Lyg tikrintų ar Žemė juos priims, ar gali nusileisti ir likę lašeliai. Namus pasiekiu bėgte. Pirkinius padedu ant kedės, tuo pat metu mėgindamas nusivilkti marškinėlius. Po kelių sekundžių jie skrenda ant mano lovos. Dar jiems nenusileidus atsirišinėju batus. Šie greitai užima savo vietą virtuvės kampe. Man jau žengiant pro duris mane sustabdo brolis, tačiau pamatęs mano veido išraišką praleidžia prie durų. Išeidamas matau, kaip jis tyliai krizena.
  Vos išėjus pro duris mano kaktą pabučiuoja lašas. Dar keletas glosto pečius. Užsimerkiu, giliai įkvepiu. Atmerkiu akis, lėtai einu keliuku. Kojinės ilgai neatlaikys, bet man tai nerūpi. Žvyruotas keliukas, aš ir nedrąsus lietutis. Erzinantis mane tik keletu lašelių ant kūno. Pajuntu vėjo glamones, gerokai stipresnes ir drąsesnes nei lietaus bučiniai. Jis paliečia mano krutinę, rankas, lyg glostydamas, lyg stumdamas mane. Gaunu stiprų postūmį į nugarą. Na gerai, judėsiu jei nori. Imu bėgti, iš pradžių lėtai, bet vėjas reikalauja, kad bėgčiau greičiau. Vejasi, stumdo. Imu bėgti kiek leidžia jėgos. Perbėgu visą kiemą`, net nepajuntu kaip padedamas vėjo peršoku tvorą. Nesustodamas, neatsikvėpdamas lenktyniauju su vėju, nepraleidžiančiu progos nuolat man priminti, kad jis šalia. Sustoju tik prabėgęs keletą obelų bei kriaušių. Aš kaimynų sode, beveik pačiame jo gale. Čia nėra medžių, tik žolė bei keletas mažų krūmelių. Ir iš čia matosi laukai, kurie jau greitai brandins bulves, javus. Matau vietas, kurios suteiks gyvybę milijonams augalų, o kartu ir paukščiams bei gyvūnams.
  Iš apmąstymų mane ištraukia lietus, susitaręs su vėju. Jie abu nuprausia mano veidą, apdovanodami lašais mano akis. Ačiū! Vėl užsimerkiu, kad pajusčiau viską, ką gamta man dovanoja. Ant mano kūno vis drąsiau nutupia lašai. Jaučiu kiekvieno iš jų prisilietimą. Apima jausmas, lyg jie lystų man po oda, keltų ją iš žiemą trukusio snaudulio. Kiekvienas lašelis nepaprastas, unikalus, ir visi jie tampa mano dalimi, kelia mane gyvenimui. Ačiū! Pasilenkiu, atsikratau to kas liko iš kojinių. Mano pėdos paliečia žolę. Ji dar nedidelė, tokia minkšta ir drėgna. Vaikštau pirmyn ir atgal, lėtai, leisdamas pėdoms pažinti viską, kas yra po jomis. Lietus iš viršaus, rasa ant jaunos žolės, tai nuostabu. Mėgaujuos kiekviena akimirka.
  Staiga viskas nurimsta. Nei vėjo, nei lietaus.
-Kur jūs?! Kodėl pabėgote? – šaukiu. Mano balsas nuaidi virš pievos, virš laukų, tačiau nepanašu, kad pasiekia tuos, kuriuos iš tiesų šaukiausi. Jie išėjo... Pakeliu akis į dangų. Debesis tingiai plaukia tolyn nuo manęs, atidengdamas saulę. Jos spinduliai užlieja mane, lyg guosdami, jog išėjo lietus. Šilti, bet ne per daug kaitrūs, suteikiantys jausmą, panašų į buvimą motinos glėbyje. Apdovanojantys šviesa jie teikia man jėgų, bet tuo pačiu ir ramina. Aš gimiau...
-Aš gimiau! – šaukiu laukams, medžiams. - Ačiū!
  Lėtai einu namo. Rankoje laikau tai, ką šį rytą vadinau kojinėmis. Perlipu per tvorą, žingsniuoju per žvyruotą keliuką. Akmenukai kutena mano pėdas, aš mėgaujuos tuo. Kaip ir visu kitu aplinkui. Nes šiandien aš gimiau....