Ištrauka iš rašomo kūrinio ( pavadinimo dar nėra)

-Tu gal visai trenkta?!
-Tai ne mano kaltė...
- Kur gi ne. Tai nori pasakyti, kad ne tu išpliurpei Gestorui apie mano šunybes?
-Aš niekam nieko nesakiau! Pati prisivirei košės, tai pati ją ir srėbk.
-Ar tu bent nutuoki, kiek vargau kol mane priėmė į tą sąrašą?
-Aš dėl atmestos tavo kandidatūros į paaukštinimą nekalta. Pati maiveisi visiems kokia tu gudri. tad štai tau ir pasekmės.
-Bet tave mat...
-Palik ją ramybėje.
-Daterai nesikišk!
-Pati, to nesuvokdama, išpliurpei Gestoro patarėjui apie savo šunybes, tad Elfrana čia niekuo dėta.
-Tu ją visada gini, kas ji tau, kad taip ją saugai?
-Ji mano mokinė, o tu panėlyte tik paprasta Gestoro pavaldinė.
  Dotėja atrodė įsiutusi. Dėkinga linktelėjau Daterui, kad išgelbėjo nuo tokios kankynės.
-Nesitikėk, kad tai lengvai pamiršiu.
-Kaip pasakysi.
  Dotėja keistai sušnypštė ir iškėlusi galvą praėjo pro mane. Jai nuėjus lengviau atsikvėpiau. Jei ji būtų žmogus, gal nebūtų tokia pikčiurna, bet tai... mažai tikėtina. Dateras apsisukęs nuėjo į pagrindinę labirinto salę. Nieko nelaukusi nusekiau jam iš paskos, visai nenorėjau čia pasiklysti. Nors po labirintą vaikščiojau jau visą savaitę, bet visdar nieko čia nesusigaudžiau. Ir kaip jie atsimena kur kas randasi?
  Pūstelėjo vėjas, atnešdamas bjauriai saldų kvapą. Sustojusi apžvelgiau  koridorių, bet nieko įtartina nepamačiau. Turbūt kasnors nuėjo patirinėti naujo pasaulio. Truktelėjau pečiais ir vėl patraukiau savo keliu. Nuėjus vos porą žingsnių pasigirdo garsus trenksmas ir aplink mane pakilo dulkės. Nieko nesupratusi sumirkčiojau stengdamasi kažką pamatyti, bet dulkių sluoksnis vis tirštėjo. Kažkas praslinko pro mano kojas. Cyptelėjusi pašokau ir prisiglaudžiau prie sienos. Nugara nuėjo šiurpuliukai. Pasigirdo keistas, švilpimą primenantis garsas. Įsiklausiau- kažkas tarsi švilpavo keistą, sukaustančią melodiją. Galvoje pagaliau įsijungė pavojaus signalas ir liepė bėgti, bet ta melodija atrodė tokia žavinga. Stovėjau prie sienos ir klausiausi švilpavimo.
  Iš salės pusės pasigirdo riksmai ir galybė keiksmų. Kažkokiu būdu prisiverčiau eiti jų link. Švilpavimas vis artėjo, savisaugos balselis liepė greičiau eiti į salę, bet kojos tarsi įgavusios protą sustojo. Po kelių minučių pro kojas vėk kažkas prašliaužė. Apsižvalgiau, bet galva atrodė tai, lyg joje būtų apsigyvenęs akmuo. Akys užkliuvo už didelio, tamsaus ir keistų formų daikto, kuris artėjo prie manęs. Sustingusi laukiau kas bus toliau. Švilpavimas artėjo kartu su ta keista būtybe. Pamažu dulkės nusėdo ant grindinio, o padarui prašliaužus pro pakabintą žibintą, nusmelkė baimė.
  Padaras  buvo gal kokių dviejų metrų aukščio, jam iš šonų ir pilvo vingiavo kažkokios ataugos, buvo tamsiai žalsvos spalvos, o ilga uodega buvo apsivijusi jo storas ir kreivas kojas. Pažvelgiau į padaro akis, jos buvo tamsiai mėlynos ir įdubusios į pailgą galvą. Jis sustojo priešais mane ir kurtinamai sušvilpęs ištempė savo pilvo ataugas iki manęs. Keistosios ataugos perbraukė per mano ranką, tada tarsi norėdamas žinoti visus mano kūno linkius, apvijo visą mano kūna šlykščiai gličiomis ataugomis. jei būtų manęs klausęs kūnas, būčiau apsivėmusi. Po minutės padaras mane paleido. Kūnas atsipalaidavo ir nudžiugusi pasukiojau galvą.
  Staiga iš padaro krutinės išlindo ietis. Padaras garsiai sucypė ir viena iš ataugų ištraukė ietį iš savęs. Tada lėtai atsisuko į užpuoliką.
- Ko tu stovi? Pulk jį!
  Pažvelgiau už padaro, ten stovėjo Dotėja rankoje laikydama pakankamai didelį kirvį. Padaras sušvilpęs savo ataugomis mėgino sučiupti Dotėja, bet ši vis išsisuko. Pastebėjau iš padaro nugaros lendančias naujas ataugas. Nespėjus man pajudėti, kaip mano kūną pervėrė skausmas. Nustebusi pažvelgiau į padarą, jo nugaros ataugos kaip strėlės pervėrė mano kairyjį šoną. Išpylė karštis pajutus bėgant krutine šiltą kraują.
-Tu ten dar ilgai krapštysies? Man reikia tavo pagalbos!
  Girdėjau Dotėjos balsą, bet skausmas užblokavo aplinkos suvokimą. Pajutau kaip lėtai padaras iš manęs ištraukia savo ataugas. Vos paskutinė atauga paliko mano kūną susmukau ant grindinio. Pažvelgiau į padarą- su juo kovėsi Dotėja ir katik atbėgęs Dateras. Nei vienas manęs nepastebėjo. Padaro uodega praskridusi man virš galvos atsitrenkė į sieną. Ant manęs pažiro akmenų skeveldros. Reikėjo iš ten dingti. Sunkiai atsistojau ir lėtai nuslinkau palei sieną prie artimiausių durų. Ant sienos liko kraujo drūžė, rodanti kur pasukau.
Atidariau duris su pavadinimu,, GOMERA“. Iškart vos pradarius duris plaučiai apsunko ir pasidarė sunku kvėpuoti, bet neturėdama kito pasirinkimo įžengiau į man nežinomą pasaulį.