Maža šalis tarp kalnų

I

Tai tikrai maža šalis – tokia maža, kad pasieniečiai iš abiejų šalies galų laisvai vienas su kitu susišaukia. Jie taip ir daro, dalindamiesi naujienomis, ir visi mažos šalies gyventojai jas norom nenorom sužino. Kiekvienas užima kokį nors svarbų postą, nes žmonių taigi mažai, o visokiausių ministerijų, žinybų, organizacijų – kiek tik nori.
Mūsų maža šalis – tarsi salelė okeano vidury – pasieniečiai saugojasi tik vienos šalies armijos, bet per aukštus kalnus jokia armija čia negali praeiti. Didžiosios šalies žemėlapiuose mažoji šalis nepažymėta, ir niekas nenori pripažinti nykštukės egzistavimo, bet ji yra. Yra, ir tiek.
Pabandysiu nupasakoti, kaip ši šalis atrodo. Iš pradžių geografiniai duomenys. Aš manau, kad kiekvienas su didžiuliu malonumu nusipieš sau žemėlapį. Beveik apvali, nes įsikūrusi didžiulio užgesusio (tikėsimės) vulkano krateryje. Pačiame centre – nedidelis ežerėlis. Aišku, apvalus. Ežerėlio vanduo visada šiltas, retkarčiais iš jo kyla burbulai, kuriems vandens paviršiuje sprogus, aukštyn driekiasi įvairių spalvų dujos. Todėl jis vadinasi Vaivorykštės ežeru. Iš šiaurės, pietryčių ir pietvakarių į ežerą teka trys sraunūs upeliai. Šiaurinis vadinasi Skaidriuoju, pietrytinis – Vingiuotuoju ir pietvakarinis – Mediniu. Taip įdomiai jis pavadintas todėl, kad per jį nutiesti net trys mediniai upeliai, o medis čia, vulkano krateryje – didelė retenybė. Vakaruose yra perėja – vienintelis takas į aplinkinį pasaulį. Prie pat perėjos – pasienio užkarda. Yra dar viena užkarda – kitoje pusėje. Bet pasienis čia greičiau tradicija, negu būtinybė. Netgi ne ,,greičiau”, o ,,tikrai”. Yra čia ir trys kaimeliai – palei kiekvieną upelį, kiekvienas padalintas upeliu į dvi dalis. Kaimas prie Skaidriojo upelio vadinasi Didžiuoju, nes jis iš visų trijų didžiausias, o šiaip jūs nelabai patikėtumėt, kad čia ,,Didysis” – jame viso labo 47 kiemai, bažnytėlė, paštas, vaistinė, 11 smuklių, 3 viešbučiai, kino teatras, muziejus, keletas krautuvėlių, dar kai kas ir, žinoma, karaliaus rūmai – su karaliumi, karaliene, princais ir princesėm, liokajais ir pažais ir su dar kai kuo. Rūmai- trijų aukštų, granitiniai, ankstyvosios gotikos stiliaus. Prie ežero – karaliaus vasarnamis – marmurinė pasaka – kolonos, laiptai ir visa kita. Smulkmenų aš nenoriu pasakoti, nes ir nesugebėsiu profesionaliai tai padaryti, ir tingėsiu. Ko trūksta, įsivaizduokit patys. Antras kaimelis – prie Vingiuotojo upelio – vadinasi Raudonuoju – visi stogai dengti raudonom čerpėm. Čia tik penkiolika kiemų, trys smuklės, vandens malūnas, šokių aikštelė ir dar kai kas. ,,Kai kas” yra viskas, ką aš užmiršau, taigi – čia nieko netrūko. Malūnininkas, tarp kitko, yra dar ir šalies ministras-pirmininkas, o jeigu jums labai įdomu, tai karalius be savo pagrindinių pareigų dar vadovauja Sodininkų draugijai, todėl patekti į šią draugiją labai sunku. Tai tarsi koks reprezentacinis klubas.
Trečias kaimas – palei Medinį upelį, taip ir vadinasi – medinis kaimas. Be medinių tiltelių, čia yra dar trys mediniai namai. Ir dar penki mūriniai. Taigi, iš viso – aštuoni. Šio kaimelio įžymybė – spaustuvė, gana stambi spaustuvė. Iš viso šalyje išleidžiama aštuoniolika dienraščių, septyni savaitraščiai, trys mėnesiniai žurnalai ir trys metraščiai. Ir dar daugybė knygų. Visi šalies gyventojai – aršūs skaitytojai ir nemenkesni rašytojai. Žmogus, neparašęs nė vienos knygos ar bent brošiūros, negali užimti svarbesnio posto. Pats karalius yra 27 poezijos, 14 prozos ir 9 publicistinių knygų autorius, neskaitant begalės straipsnių, brošiūrų, pamfletų. Centrinio dienraščio vedamuosius visada rašo karalius. Dažniausiai eiliuotai. Pavyzdžiui, toks vedamasis :

RUOŠKIMĖS OBUOLIŲ DERLIUI

Vakar buvo geras oras,
Šiandien dar geresnis.
Laiks taisyti kaimo tvoras-
Kaimas bus mielesnis.

Obuoliai beveik prinoko,
Ruoškimės juos rinkti;
O kas net ir to nemoka,
Tuos velniop reik ginti!

Brangūs mano tėvynainiai,
Aš visus jus myliu,
Mes – garsių didvyrių ainiai,
Aš tikrai jus myliu.

Karalius – tikrai geras poetas, ir jeigu kam nors jo eilės gali pasirodyti nelabai tobulos, tai dėl to kaltas tik nežmoniškas laiko trūkumas, neleidžiantis karaliui laukti įkvėpimo.
Nors visi gyveno ugnikalnio viršūnėje, bet jautėsi gana ramūs. Ir buvo ramūs iki to laiko, kol neatvyko į šią mielą šalį vienas žmogus.

II

Tai buvo avantiūristas. Tikras, klasikinis avantiūristas. Jis jau seniai žinojo apie šią mažą šalį, bet kurį laiką galvos dėl jos nesuko. Bet štai – vieną gražią šeštadienio popietę, po eilinės nenusisekusios avantiūros, jis sėdėjo savo hole priešais židinį, rūkė pypkutę ir įtemptai mąstė. Jeigu jums labai įdomu žinoti šio žmogaus vardą, tai žinokite – jis Saimonas Fokstrotas, jis ir Žanas Žakas de Lašonas, jis ir Chuanas Pedras Marija I Katana de Baskeluza Armanda Kalonijus, jis ir Klišasis Džonas, jis ir Ivanas Petrovičius Vezdesujevas, jis ir… pakaks. Mums jis tebūnie Saimonas Fokstrotas. Taigi, sėdėjo, rūkė ir mąstė. Apie ką? Apie gyvenimą. Koks jis puikus ir nepakartojamas. Nenustebkite – jis buvo optimistas (kitaip nebūtų avantiūristas). Jam gyvenimas visada patiko. Kas beatsitiktų. Saimono Fokstroto gyvenimo credo - ,,Kol Žemė sukasi, tol aš šypsausi”. Net ir po mirties. Jūs žinote, kokia žavi kaukolės šypsena. Tai va.
Mažosios kalnų šalies buvimas jį sudomino tada, kai jam toptelėjo nedurnon, bet pramušton makaulėn mintis, kad tos šalies iki šiol niekas nebuvo užkariavęs, vadinasi, ir apiplėšęs. Jeigu taip, tai ten turi būti sukaupti milžiniški turtai. O jeigu taip, tai šie turtai turi tekti jam, Saimonui Fokstrotui, o jeigu taip… bet gana. Saimonas Fokstrotas (toliau –SF) mėgdavo pafilosofuoti, bet jeigu jau kam nors ryždavosi, tai ryždavosi gana greitai. Ir pasiryžo. Ir iškeliavo. Ir nukeliavo. Stovi SF priešais paskutinę perėją, kvėpuoja tyru kalnų oru, galva sukasi nuo šio oro, svaiginančio aukščio ir dar svaigesnių minčių. Jis užkariaus šią šalį! Ne kardu pavergs, o savo akinančia šypsena. Tai bus kur kas fantastiškesnė pergalė, nei Čingischano, Aleksandro Makedoniečio ar Korteso užkariavimai. Jis įsteigs akcinę bendrovę (paties spausdinti akcijų paketai taip maloniai šiugžda vidinėje kišenėje, prie širdies), už akcijas tie laukiniai mokės, aišku, grynu auksu, jokių popiergalių jis nepriims, o paskui… Tai taip paprasta ir lengva, kad gali net nepavykti. Bet tie vietiniai mulkiai juk nieko neišmano apie ekonomiką (nelabai teišmanė, suprantama, ir pats avantiūristas).
Pirmas netikėtumas – pasienio užkarda. Ir balsas – kaip iš dangaus:,,Stok!”
SF apstulbęs stabtelėjo. Negeras ženklas – juk tai jis turėjo apstulbinti, o ne jį. Bet tiek to. Eina toliau, ir vėl:,,Stok!kam sakau, stok!” SF pakelia akis aukštyn ir mato – ant uolos – fotelis, fotelyje – senyvas žmogus karine uniforma, rankose – šautuvas, nukreiptas į jį – SF.,,Nejaugi pasienis?”- toptelėjo avantiūristui. ,,Pas šituos laukinius!?” Jis buvo gerokai nustebintas, bet vis tiek pakėlė rankas ir nutaisė kuo nuolankiausią miną – lygiai tokią pat, kaip ir Bombėjuje, kai buvo apiplėštas iki paskutinio skatiko ir priverstas elgetauti, mokėdamas tik vieną rytietišką žodį - ,,bakšiš”. Atrodo, paveikė. Pasienietis pakilo iš savo vietos, nuėjo į būdelę, pakėlė telefono ragelį (,,Prakeikimas! Čia net telefonas yra!) ir kažkam paskambino. Po kiek laiko atėjo žmogus, panašus į valstietį, ir paklausė kalba, panašia į anglų -,,What do you want?” Saimonas Fokstrotas atsakė - ,,All right”. Nors jo vardas ir pavardė angliški, bet angliškai Saimonas Fokstrotas daugiau nemokėjo. Po to jie ėmė kalbėtis normalia kalba, t.y… Bet tai nesvarbu. Galų gale Saimonui Fokstrotui paskyrė audienciją pas karalių – rytojui, septintai valandai ryto. ,,Ankstyvas vizitas” – nusistebėjo mielasis avantiūristas, į ką valstietis mįslingai atsakė: ,,Anksti kelsi, vėlai gulsi”. ,,Atrodo, jie nelabai protingi”, apsidžiaugė Saimonas Fokstrotas.
Visą vakarą jis galėjo apžiūrinėti keistąją mažąją šalį. Ji jam pasirodė nyki, beviltiškai nyki provincija. Nepaprastai juokinga buvo matyti virš akmeninės lūšnos durų iškabą ,,Švietimo ministerija” arba ,,Karališkoji Akademija”. Tokio kvailo nuotykio jis dar niekada nepatyrė. Vieninteliai, kas labiau traukė akį – karaliaus vasarnamis prie ežeriūkščio ir… viena iš princesių.
Užsukęs į vieną iš daugybės čia esančių smuklių - ,,Baltąją Putą’ – Saimonas Fokstrotas gerokai nustebo – aludė buvo visai padori, o ir alus pakenčiamas. Saimonas taip apsidžiaugė, kad tik po vienuolikto bokalo prisiminė, jog neturi jokių pinigų, o akcijas čia kažin ar priims, be to, už jas jis juk gaus aukso. Bet viskas baigėsi gerai, malonus šeimininkas ilgai negalvojęs viską užrašė skolon, ir Saimonas Fokstrotas, ištuštinęs dar septynis bokalus, paršlitiniavo į ,,Juodąjį” viešbutį, kur buvo apsistojęs.
Rytoj – reikšmingiausia diena jo gyvenime. Tikėsimės. O dabar – miegoti. Pro langą švietė snieguotos kalnų viršūnės, kurios, užlietos besileidžiančios Saulės spindulių, atrodė tarsi grietinėlė su vyšnių uogiene.

III

Karalius sėdėjo ant tvenkinėlio kranto šalia vandens malūno ir žvejojo. Jis buvo apsirengęs languotais marškiniais, baltais šortais ir, kaip bebūtų keista, be karūnos. Malūne sėdėjo malūnininkas (kaip jūs, be abejo, pamenate, dar ir ministras-pirmininkas), rašė kažkokias sąskaitas ir vis žvilgčiojo pro langą į žvejojantį karalių. Malūnininkas neabejojo, kad toks užsiėmimas Jo Didenybei tikrai netinka. Va, kapstytis sode, blizginti karūną ar priiminėti užsienio delegacijas – čia tai tikrai karališka. Staiga, karaliui ramiai bežvejojant, o malūnininkui berašant, įvyko kažkas neįtikėtina, tiesiog visiškai neįtikėtina! Į tvenkinį, prie pat karaliaus, pūkštelėjo kažin koks subjektas (o gal objektas?). Karalius, žinoma, nustebo. Ministras-pirmininkas taip pat. Nustebo ir visi kiti, kurie tai pastebėjo. Nenustebo tik Saimonas Fokstrotas, kuris ir buvo subjektas (vis tiktai ne objektas), sutrukdęs Jo Didenybės poilsį. Mat, po vakarykščių 18 alaus bokalų jam reikėjo atsigaivinti. Ir atsigaivino. Vos tik Saimonas Fokstrotas išniro ir išlipo į krantą, karalius, neprarasdamas karališko orumo, paklausė:
-Ei, tu, valkata, iš kur būsi?
Saimoną Fokstrotą dažnai vadindavo valkata, bet prie to priprasti jis niekaip negalėjo.
-Jūsų žiniai, aš esu Saimonas Fokstrotas, akcinės bendrovės ,,Trečias bėga” agentas,- ir ištraukė iš kelnių, pamestų ant kranto, kišenės padirbtą pažymėjimą.
-Ak tai tu ir esi tas valkata, kuris šiandien turi pas mus paskirtą audienciją. Ką gi, mes klausome tavęs.
,,Na, laikykis, Saimonai Fokstrotai, štai ir lemiamas tavo gyvenimo momentas”,- pagalvojo Saimonas Fokstrotas.
-Matote, Jūsų Didenybe,- pradėjo avantiūristas ir staiga nutilo. Nejaugi čia karalius? Negali būti. Jį nori apgauti. Gerai, jis tuo pačiu atsilygins,- matote, Jūsų Didenybe, aš noriu apžiūrėti jūsų, chm… šalį ir padaryti vertikalinę nuotrauką nuo bažnyčios stogo. Aš atlieku labai svarbius geodezinius darbus šiuose kalnuose ir jūsų, chm… šalis, taip sakant, visiškai netyčia papuolė į mano pagalbinį abrisą.
-Gerai,- nutraukė jo kalbą karalius,- o kurgi dingo tada jūsų akcinė bendrovė, jeigu jūs pasidarėte topografu?
-Jūsų Didenybe, akcinės bendrovės ,,Trečias bėga” agentui reikia mokėti viską – absoliučiai viską. Aš ir akcijas galiu parduoti, ir žemėlapį nusikopijuoti, ir žirnių sriubą išvirti, ir lėktuvu skristi, ir laivą pastatyti, ir krosnį sumūryti, ir į bet kokį kalną įlipti, ir karalių apgauti…
-Kaip, kaip?!- pašoko karalius.
-Aš sakiau – karalių apauti. Aš esu geras batsiuvys, labai geras. Daug karalių esu apavęs, labai daug.
-Kiek?
-Dvidešimt septynis,- nė nemirktelėjęs pamelavo avantiūristas.
-Gerai,- apsidžiaugė karalius,- aš būsiu dvidešimt aštuntas. Senieji batai jau nuplyšo, mūsų batsiuvys kitokių nemoka siūti. Reikia paįvairininmo. Kiek nori už mūsų karališkus batus?
,,Velniai rautų,- dingtelėjo Saimonui Fokstrotui,- gal čia tikrai karalius? Pas tuos laukinius visko gali būti…”
-Ką jūs, Jūsų Didenybe, man bus labai didelė garbė pasiūti jums batus. Kokia čia gali būti kalba apie atlyginimą.
-Dėl atlyginimo susitarsime – kai atneši batus,- tarė karalius,- tada ir pratęsim mūsų pokalbį. Dabar neturiu laiko,- taip pasakęs, išsitraukė iš maišo auksinę karūną, užsidėjo ją ant galvos, supylė į maišą sugautas žuvis ir nuėjo link Didžiojo kaimo, į savo rūmus.
,,Kuo tik nebuvau,- mąstė didysis avantiūristas,- ir traukinio mašinistu, ir laivo kapitonu, ir Bombėjaus elgeta, ir rusų kunigaikščiu, ir blusų dresiruotoju, bet karaliaus batsiuviu dar neteko. Gerai, būsiu. Nors batus tiek temoku siūti, kiek ir sau į ausį įsikąsti”.
Iš dalies linksmas, iš dalies sunerimęs žingsniavo Saimonas Fokstrotas atgal, į ,,Juodąjį” viešbutį. Saulė jau buvo pakilusi virš kalnų, kuriuose lakstė mažyčiai vaikai ir laidė tokius pat mažyčius, spalvotus aitvarus. Staiga panorėjo Saimonas Fokstrotas arba tapti tokiu vaikučiu, arba aitvaru, bet greitai šis kvailas, nepraktiškas noras praėjo. Pakeliui užėjo į ,,Baltąją putą” (kaip čia mėgstami spalvoti pavadinimai, ar ne?), kur vėl skolon išmaukė keletą bokalų. ,,Trys dalykai čia gana padorūs,- mąstė Saimonas Fokstrotas,- tai šita smuklė, karaliaus vasarnamis prie ežeriūkščio ir…”- jūs, aišku, atsimenate, kas dar patiko mūsų avantiūristui.
Kaip gera gulėti minkštoje lovoje, žiūrėti pro atvirą langą į plaukiančius debesis ir klausytis pro tą patį langą iš gretimo kiemo sklindantį monologą. Kalbėjo vyriškis, sprendžiant iš balso, kokių 37-38 metų, ir gana piktai, nors Saimonui Fokstrotui, aišku, jo kalba pasirodė juokinga, o bet kur kitur ji būtų buvusi iš viso neįmanoma – tik čia, toje šalelėje. Kalbėjo jis šitaip:
-Ne, daugiau taip negalima! Nebenoriu! Nusibodo! Nebebūsiu daugiau tuo nelaimingu laivybos ministru. Na, kas čia per laivyba! Kelios prakiurusios valtys, kurių šeimininkai plauko kaip nori, kur nori ir kada nori, nepaisydami jokių, kad ir pačių griežčiausių, mano ministerijos potvarkių!

IV

Saimonas Fokstrotas, žinoma, nė nebandė siūti karaliui batų. Jis nusprendė paaukoti savo batus – nudažė juos raudonais aliejiniais dažais, apkaišė povo plunksnomis, pakaustė geležinėmis pasagėlėmis, auksine pudra nupaišė ant kiekvieno po karūnėlę – ir viskas. Batai pasiūti, t.y. pagaminti. Karalius bus ir apautas, ir apgautas.
Karaliui batai patiko, nors ir buvo trim numeriais didesni.
-Nesvarbu,- geraširdiškai atleido karalius,- kad tik būtų gražūs. Be to, su didesniais batais aš ir pats didesnis atrodysiu.
,,Atrodo, šios mažos šalytės karalius tą nepataisomą trūkumą kompensuos dideliais batais”- digtelėjo Saimonui Fokstrotui, ir jam pasidarė smagu, kad būtent jo batai pasitarnaus ištisos valstybės įvaizdžio stiprinimui.
-O kodėl jūs basas?- pastebėjo karalius?
-Jūsų Didenybe, jūs gi žinote patarlę, kad kurpius visada basas, o topografas… be instrumentų.
-Ne, tokios patarlės nežinau.
,,Tikėsimės, kad karalius ir dar daugiau nežino”- blykstelėjo viltis avantiūristui.
Pusė šalies gyventojų subėgo pažiūrėti naujų karaliaus batų. Viskas ėjo kaip sviestu patepta – gyventojai susižavėję aikčiojo, karalius išdidžiai šypsojosi, Saimonas Fokstrotas kukliai šypsojojsi, vaikai šaukė, šunys lojo, Saulė švietė, upeliai tekėjo, Žemė sukosi… Bet tai dar ne viskas. Kai visuotinis šurmulys šiek tiek aprimo, o Saimonas Fokstrotas nuėjo į parką prie ežerėlio pasiilsėti po tokios įtampos, prie jo priėjo… ta pati gražioji princesė. Saimonas Fokstrotas pašoko nuo suolelio, kur buvo atsisėdęs, ir galantiškai nusilenkė.
-Sėdėkit, sėdėkit,- suulbėjo princesė.
-Ką jūs, maloningoji panele, jūsų akivaizdoj – niekada!- Saimonas Fokstrotas iš batsiuvio akimirksniu virto kavalieriumi. Tokie greiti virsmai jam nebuvo naujiena. Kitaip nebūtų avantiūristas.
-Jūs mano tėvui pasiuvote nuostabius batus. Aš tikiuosi, kad jūs sugebate pasiūti ir ne ką prastesnes moteriškas kurpaites. Pasiūkite, prašau, man kurpaites – tokias kurpaites, kad visos mano seserys iš pavydo išsižiotų ir tris savaites nesusičiauptų.
-Kaipgi jos tada kalbės?- pasidomėjo Saimonas.
-Tegul nors kiek patyli – joms tai nepakenks,- atšovė nuostabioji karalaitė.
Žinoma, mūsų galantiškasis avantiūristas pažadėjo pasiūti princesei tokias kurpaites, kad pavydžiosios seserys ne tris savaites, o tris mėnesius nesusičiauptų, taip pat jis sužinojo žaviosios mergaitės vardą susitarė dėl sekančio, kaip čia pasakius, susitikimo.
Į viešbutį Saimonas Fokstrotas grįžo visai apsvaigęs. Atrodo, jis čia, vulkano krateryje, pelnys kur kas daugiau, nei tkėjosi. Atleiskim Saimonui Fokstrotui už tokias, švelniai tariant, nekuklias svajones – juk jis buvo avantiūristas ir visada tikėjosi daugiau, negu paprastas eilinis žmogelis sugeba tikėtis, niekada nebijojo net slapčiausių vilčių – dėl to jis nebuvo prietaringas ir, tiesą sakant, besvajodamas kartais nelabai skirdavo fantaziją nuo realybės.
Praėjo diena, kita, o Saimonas Fokstrotas niekaip negalėjo sugalvoti, iš kur jam išknisti tas nepakartojamas kurpaites, o susitikimas su Florentina (toks buvo princesės vardas) vis artėjo. Saimonas Fokstrotas nutarė nesteigti čia akcinės bendrovės filialo, kol galutinai neatsikratys batsiuvininkiškų užsakymų. Jam tai pradėjo nepatikti. Žinoma, princesė gerai, karaliaus palankumas dar geriau, bet jeigu užsimanys batelių kitos princesės, paskui princai, paskui ministrai, kurių čia devynios begalės, paskui dar kas nors, tai, neduok Dieve, reiks iš tikrųjų išmokti siūti, o ką nors daryti iš tikrųjų Saimonas Fokstrotas manė esant labai negarbingu dalyku. Kuo daugiau apgaudinėji, tuo labiau tavimi tiki – Saimonas Fokstrotas tuo buvo tikras.
Nespėjus įeiti į savo numerį viešbutyje, prie Saimono prislinko žmogynas juodu fraku ir tarė:
-Gerbiamas karališkasis batsiuvy! Ar nenorėtumėte sudalyvauti kelionėje – nepakartojamoje kelionėje po mūsų šalį ir aplinkinius kalnus? Sutikite, tai tikrai viliojantis pasiūlymas.
,,Tpfu!- nusispjovė Saimonas Fokstrotas. Žinoma, mintyse,- karališkasis batsiuvys – tpfu, viliojantis pasiūlymas – tpfu!”.
-Maloniai dėkoju. Aš tiesiog nežinau, kaip jums ir atsidėkoti, bet matot, aš…- Saimonas Fokstrotas nespėjo baigti sakinio.
-Na ką jūs, ką jūs! Kelionė, žinoma, Jo Didenybės sąskaita, juk jūs – mūsų gerbiamas svečias.
Ir t.t., ir t.t. Jie abu dar ilgai apsimetinėjo nepaprastai mandagiais ir nudžiugusiais. Užuot trankęsis po tuos susmirdusius kalnus ir tą aikštelę, kažkodėl vadinamą karalyste, jis sėdėtų maloniai vėsiame ,,Baltosios putos” rūsyje arba… velniai rautų, juk jo susitikimas su Florentina!..
-Labai gaila, bet aš turiu atsisakyti jūsų nepakartojamos kelionės po nuostabiąją didžiąją jūsų šalį, nes reikalai…
-Tikrai gaila, gerbiamas Saimonai Fokstrotai. Ką padarysi. O Jos princesiškoji Didenybė taip jūsų laukė…

-V-

,,Tokio didumo arkliukais aš trijų metų būdamas žaidžiau,o čia joju kaip tikru. Aš jį į savo kišenę susikiščiau. Nors ko norėti, čia gi nykštukų šalis”,- mąstė Saimonas Fokstrotas. Vargšas avantiūristas vilkosi gana didelės raitelių vilkstinės gale. Kairėje dunksojo aukšti, melsvi, snieguotom viršūnėm kalnai, dešinėje, žemai po kojom – visa mažoji šalis. Spalvoti nameliai iš tolo atrodė tarsi vaikiškos kaladėlės, garuojantis Vaivorykštės ežeras – tarsi arbatos puodelis. ,,Turbūt, nesaldintos arbatos”- dingtelėjo idiotiška mintis Saimonui Fokstrotui. Taip, mūsų herojus, kaip jūs, greičiausiai, jau ir patys supratote, sutiko dalyvauti ,,nepakartojamoje kelionėje”. Jis tikėjosi autobusinės pusės valandos ekskursijos su kniaukiančiu gidės balsu, dešimt  kartų sustiprintu megafonu: ,,Pažiūrėkit į kairę – kaip gražu!, pažiūrėkit į dešinę – dar gražiau!” Bet ne – jei šitoje sumautoje smėlio dėžėje yra telefonai, tai visai nereiškia, kad ir autobusai turi būti. Tiesą sakant, Saimonas Fokstrotas per visą savo svečiavimosi laiką čia nepastebėjo nė vieno, kad ir beviltiškai surūdijusio, automobilio. Ekskursijos vadovas jojo priekyje ir, kokia laimė, be megafono, todėl Saimonas Fokstrotas negirdėjo jo, be abejo, kvailų kalbų. Pagaliau jis apsiprato su savo padėtimi ir ėmė netgi dairytis gražiosios princesės, kuri turėjo kažkur čia būti, jei tik ta frakuota kaliausė jo neapgavo. Princesės nesimatė. Vadinasi, apgavo. Ką gi – Saimonas Fokstrotas gyveno tokiame pasaulyje, kur ne tik jis kitus pastoviai apgaudinėdavo, bet ir jį (nepastoviai). Saimonas Fokstrotas netgi pradėjo žvalgytis po apylinkes – kai vilkstinė leisdavosi žemyn – mat, kylant aukštyn, narsiajam raiteliui tekdavo remti kojom žemę, ir jis tokiu būdu žingsniuodavo, tuo pačiu lyg ir jodamas. Tūkstantį kartų tądien Saimonas Fokstrotas prakeikė netikusią tokių kuinapalaikių veislę, kuriuos jis bevelijo vadinti nudvisusiais katinais, negu netgi kuinais. Nulipti nuo arklio ir ropštis paskui jį būtų žymiai lengviau, bet nusileidimai-pakilimai pernelyg dažnai kaitaliojosi, ir Saimonui Fokstrotui vis nulipinėti ir užlipinėti ant šito… čia nevykėlis raitelis vargšą arkliuką pavadino taip, kad aš nedrįstu perkelti į popierių tokio išsireiškimo.
Netikėtai sustojo priešais žingsniavęs arklys, Saimono kuinas taip pat stabtelėjo, ir mūsų keliauninkas vos neišvirto iš raudono zomšinio balno arkliukui per galvą. Saimonas Fokstrotas jau ruošėsi išdėti į šuns dienas priekinį raitelį, bet pastebėjo, kad sustojęs visas būrys, vadovas kažin kur rodo ranka, o visi užvertę krames žiūri aukštyn. Paveiktas žmogiškojo smalsumo dėsnio, kurio nauda ir kur kas dažniau nenauda mes neretai įsitikiname, Saimonas Fokstrotas taip pat pažvelgė aukštyn. Reginys pranoko visus lūkesčius! Iš pradžių Saimonas net nesuvokė, kas tai, po to, šiek tiek susigaudęs, išgąstingai riktelėjo ir šoko nuo arklio. Niekas į jį neatkreipė dėmesio ir niekas neišsigando, dėl ko Saimonas Fokstrotas nustebo tiek pat, kiek ir pamatęs… reginį. Taigi, jo nuostaba buvo dviguba, o tai retai pasitaiko – patikėkit. O reginys buvo štai koks – virš mėlynų kalnų, virš baltų sniego laukų, virš Saulės (!) skrido… ketursparnis drakonas! Jis nebuvo toks didelis, kaip iš karto rodėsi išgąsdintam Saimonui Fokstrotui, tačiau išskleisti sparnai siekė 6-7 metrus į ilgį. Drakonas skrido gal už 200 žingsnių nuo būrio priešakio, skrido lėtai, didingai, beskrisdamas palengva atsuko savo gyvatišką galvą į raitelius, ir, kaip pasirodė Saimonui Fokstrotui, išpūtė per šnerves dūmus ir liepsną, nors tai buvo tik garų debesėlis – kalnuose juk šalta.
Šis reginys, kaip jau minėjome, gerokai pritrenkė visko mačiusį avantiūristą, ir jis ilgai negalėjo atsitokėti – niekaip vargšelis negalėjo patikėti, kad tai buvo tikrovė, o ne košmariškas sapnas.
-Kaip jums patiko mūsų slibinėlis?- pasigirdo skardus, linksmas balselis. Florentina!
Saimonas Fokstrotas akimirksniu atsibudo iš gilaus susimąstymo. Taip – priešais jį, ant nuostabaus balto žirgo, sėdėjo gražioji princesė. Bet jos apdaras buvo daugiau negu keistas. Kailinės kelnės ir medžiokliniai batai – čia aišku – jojant kitaip ir negalima. Tačiau auksiniai šarvai, kiekviename narelyje atspindintys akinančią Saulę ir ryškiai purpurinis ilgas apsiaustas, dengiantis baltąjį žirgą tarsi ugnies skraistė! O svarbiausia – išskėsti erelio sparnai ant sidabrinio šalmo, o tarp jų, šalmo viršūnėje – milžiniškos gyvatės galva pražiotais nasrais. Ne!- Saimonas Fokstrotas geriau įsižiūrėjo – juk tai tokio pat drakono, kuris ką tik praskrido, galva. Šiurpas nukratė šilto ir šalto patyrusį avantiūristą. Šlykštus drakono snukis ir skaistus princesės veidelis – koks keistas derinys. Bet tai derinosi, kad ir kaip netikėta, tikrai derinosi. Lygiai taip pat puikiai derinosi ir didingame moste sustingę drakono (ne erelio) sparnai bei banguoti, vešlūs auksiniai plaukai, nusidriekę gražuolės pečiais.
Saimonas Fokstrotas negreit atsigavo. Bet vis tiktai atsigavo:
-Sveika, Florentina,- ištarė Saimonas, nors nežinia, ar toks pasveikinimas tinka karališkosios šeimos nariui.
-Sveikas, Saimonai. Bet jūs neatsakėte į mano klausimą –kaip jums patiko mūsų slibinėlis?
-Patiko…- tiek teištarė Saimonas Fokstrotas.
-Jeigu jūs labai norite, galime nusileisti į Slibinų slėnį,- pasiūlė princesė.
-Aš, žinoma, norėčiau, bet, matote, reikalai, neatidėliotini reikalai…- atsakė Saimonas Fokstrotas. Jis vėl atgavo formą. Pastebėjote?

-VI-

Pagaliau nepakartojama kelionė baigėsi. Saimonas Fokstrotas į viešbutį grįžo nusiminęs – Florentina jam priminė kurpaites. Jis, žinoma, kažkaip išsisuko, bet ar ilgam? O mergaitė jam vis labiau ir labiau patiko – pirmiausiai tai pastebėjo ministras-pirmininkas, kuriam tai, priešingai nei Saimonui Fokstrotui, nepatiko.
Su baime žvalgėsi pro viešbučio langą avantiūristas. Neduok Dieve antrą sykį pamatyti tokią baidyklę! Nors širdies gilumoje jis tikėjosi dar kartą išvysti slibiną – žmogus jaučia niekuo nepaaiškinamą trauką baisiems ir paslaptingiems dalykams. Saimonas Fokstrotas suprato, kad slibinas ir netgi visas slibinų slėnis, kur jis taip atkakliai nenorėjo joti – tik dalelytė viso to keisto, nežinomo pasaulio.
Bet jis steigs čia akcinę bendrovę! Nors ir visas šimtas slibinų sulėktų jo atkalbinėti. Na, gal penkiasdešimt. O gal dešimt. O dar geriau – nė vieno.
Rytojaus dieną Saimonas Fokstrotas susiieškojo Prekybos ministeriją, ji buvo prie pat viešbučio. Prekybos ministras – linksmas seneliukas raudonais lopytais marškiniais – įdėmiai išklausė Saimono Fokstroto, bet iš jo kvailos šypsenos ir spindinčių akių buvo matyti, kad jis ničnieko nesuprato. Saimonas buvo bepasiunčiąs seneliuką velniop, bet spėjo susitvardyti. Šiaip ar taip, priešais jį – prekybos ministras.
-Jūs gal mano padėjėjui išdėstykit tą reikalą,- netvirtu balsu pasiūlė ministras,- matote, aš jau senas, ruošiuosi išeiti į pensiją ir atsidėti savo mėgstamam mineralų kolekcionavimui, matote, aš esu užkietėjęs geologas, visus aplinkinius kalnus pažįstu kaip savo…
e-e… šešis, ne – penkis pirštus.
Seneliukas dar ilgai plepėjo apie mineralus ir kalnus, o Saimonas Fokstrotas kantriai laukė, kol ministras nurodys, kur jam rasti padėjėją. Bet padėjėjas pats atėjo – raudonskruostis, tvirtas vyrukas – vietinis kaubojus – galbūt, bet ministro padėjėjas – sunkiai. Ne – čia iš tikrųjų buvo ministro padėjėjas. ,,Šioje šalelėje niekuo negalima stebėtis,- dingtelėjo Saimonui Fokstrotui,- kaubojai sulindę į ministerijas, slibinai kaip niekur nieko skraido po kalnus, princesės jiems kapoja galvas, o smuklininkai duoda išgerti vis skolon ir skolon”.
Pagaliau Saimonas Fokstrotas išdėstė raudonskruosčiam padėjėjui visą reikalą. Tas tarė:
Luktelėk,- ir kažkur išėjo. Grįžo ne vienas, su kokiais penkiais ar šešiais sėbrais.
,,Dabar prilups mane”- pagalvojo Saimonas Fokstrotas.
-Štai, gerbiamasis, visos šalies pirkliai. Jie visi priklauso mūsų ministerijai,- pranešė padėjėjas.
,,Nelups,- apsidžiaugė Saimonas Fokstrotas,- šiaip ar taip, čia ministerija, o ne koks komitetas”.
Dar sykį avantiūristas pakartojo savo pasiūlymą. Vienas iš pirklių paklausė:
-O jūsų ekonominėje sistemoje kreditas atitinka debitą?
-Žinoma,- nė nemirktelėjęs atsakė avantiūristas.
-O kaip?..- išsižiojo kitas.
-Be abejo, be abejo,- užtikrino Saimonas Fokstrotas,-dar klausimų turite?
-Ko jūs konkrečiai tikitės iš savo užmanymo?- pasidomėjo kaubojus- ministro padėjėjas.
,,Koks jis nediplomatiškas”- mintyse pasipiktino Saimonas Fokstrotas.
-Matote…- pradėjo aiškinti avantiūristas. 
-Matome,- pertraukė kaubojus,- mes viską gerai matome.
,,Nejaugi viskas žlugo”- išsigando Saimonas Fokstrotas. Kaip muilo burbulas sprogo eilinė jo avantiūra. Ką padarysi – tuos ,,laukinius” reikėjo vienu lygiu aukščiau apgaudinėti. Saimonas Fokstrotas tą būtų sugebėjęs, bet jis paprasčiausiai neįvertino vietinių lygio. Jie dar truputį pasikalbėjo apie šį bei tą – mandagumas reikalavo – ir Saimonas Fokstrotas, baisiausiai nusiminęs, lydimas pašaipių šypsenėlių, išpėdino iš ,,sukčių kontoros”.
Akcijos neparduotos, kurpaitės nepasiūtos… Jau seniai Saimonui Fokstrotui taip nesisekė. Na, nieko, ateity jis bus apdairesnis. ,,Kol Žemė sukasi, tol aš šypsausi”.
Čia sudrebėjo žemė ir pasigirdo duslus gaudesys. Vaivorykštės ežere dėjosi kažkas nepaprasta – dūmai kilo kaip iš paties pragaro gelmių, vanduo virė kaip arbatinuke. ,,Gera žuvienė išvirs”- dingtelėjo Saimonui Fokstrotui. Jis nežinojo, kad ežere žuvų niekada nė nebuvo. ,,Pats laikas dingti iš čia,- nusprendė avantiūristas,- užmanymas neišdegė, vulkanas tuoj tuoj išsiverš, princesė tik apie kurpaites tešneka”.
Nusprendė ir išėjo. Išėjo nakčia, nesumokėjęs nė už viešbutį, nė už alų, nė už nieką. ,,Kaip jie man, taip aš jiems”- Saimonas Fokstrotas jautėsi visiškai teisus. Pasienyje niekas jo nesustabdė – mat, buvo sekmadienis, ir pasienis neveikė. Tiesa, kelias buvo užtvertas, bet ar tai kliūtis?
Leisdamasis perėja žemyn, pažvelgė Saimonas Fokstrotas dar sykį mažosios šalies link. Nors buvo tamsu, bet matėsi įkaitę šviečiantys Vaivorykštės ežero dūmai, greitai kylantys į žvaigždėtą dangų. Koks likimas ištiko mažąją šalį tarp kalnų, Saimonas Fokstrotas taip niekada ir nesužinojo, bent jau laikraščiai apie tai nieko nerašė.
Saimonas Fokstrotas ilgai dar gyveno atsiminimais apie savo kelionę. ,,Kol Žemė sukasi, tol aš šypsausi”- pagalvojo Saimonas ir nusišypsojo. Liūdnai nusišypsojo.