Kerštui ir mirčiai

Ant aukšto bokšto išdidžiai
Užmerkus akis mirčiai žaviai.
Stovi ant krašto inai
Nusivylus pasauliu visai.

Skruostai ledinai nakty,
Spindi kaip šerkšnas širdy.
Akys stiklinės nemato žvaigždžių
Regi tik tamsą žiauriųjų minčių.

Jos sieloj vien kerštas rusena
Meilė pražūva, numiršta, užgęsta...
Jos sielą sudraskę giliausiom žaizdom
Vyras jos meilę sugriovė kalbom.

Ji mato juodojoj širdy
Kaip vyrą sudegins nakty.
Laižys jį liežuviai liepsnos
Jo klyksmą prisimins visados.

Stovėdama laukia aušros
Kai kraujas pamažu suliepsnos.
Nulipus nuo bokšto grakščiai
Paglosto ji žirgą švelniai.

Užsėdus ant žirgo lengvai
Paragino jį bėgti stipriai.
Išjojo ji ginklo ieškoti
Kurs pervers jos širdį giliai.

Rado ji durklą oloj
Ašmenys šviečia tamsoj.
Įdėjus ginklą į balną,
Pasiima skarą ji baltą.

Apsisiaučia greitai pečius
Ir patraukia į kalnus didžius.
Jojo savaite ir dvi
Dieną naktį nesustojo kely.

Prijojo ji rūmus niūrius
Čia gyvena bejausmis žmogus,
Šypteli ji mūrui piktai
Ir lekia į kiemą guviai.

Sukrauna ji lauža kieme
Ir slenka į menę slapčia.
Randa ji vyrą kėdėj
Geriantį vyną lėtai.

Pamatęs ją vyras išbąla veidę
Išmetęs taurę veblena maldas.
Paėmus už rankos ištempia lauk
Į laužą jį sviedžia, kaip paukštį dangun.

Dulkes vėjas neša tolyn
Kerštas išnyksta pelenų sukury.
Paėmus durklą ji smeigia širdin,
Palieka pasaulį ašarotom akim...