Pasaulio gerintojas

Apsidairęs aplinkui visą žinančio ir suprantančio žmogaus žvilgsniu, jis įkvėpia oro ir susijaudinęs skuba pranešti pasauliui:
-Žiūrėkite, aš čia, aš toks svarbus, netrukus išreikšiu savo valdingą ir neginčijąmą tiesą, kuri yra vienintelė ir besąlygiškai privaloma visiems, nes aš žinau, kas blogai.
Beregint susigužiu, nes laukiu smūgio, iš mano kuklios patirties žinau, jog patikti gali ir nepavykti, kritikas tikrai ras kas yra  blogai, na, o tada laikykis, mažule, beliks nukabinus nosį trauktis į artimiausius krūmus ir ten tyliai išsilaižyti žaizdas, arba tris dienas atsiskyrėliškai medituoti vieną sakinį- “kas su manimi ne taip? ” Paskui, jei entuziazmas dar nebus išblėsęs, galima bus iškišti savo nekaltą, bet smalsų veidelį, kuris, paprastai ilgai nesislepia susigūžęs kampe, bežadis, beformis ir be gyvybės, o vis bando pažinti kažką naują, pajausti, susigaudyti, pasirodyti. Tada vėl kibsiu į naują tyrinėjimą, kuris gal būt vėl mane privers kentėti, nerimauti, jaudintis, bet aš pabandysiu, surizikuosiu, man norisi.
Tas kritiškasis balsas, kuris mane, tave ir aną  sekioja diena iš dienos, suras bet kur, aš negaliu nuo jo pasprukti į Afriką, ar mėnulį, jis gyvena, užsiėmęs savo lentynėlę, ir visad laukia savo valandos, o toji, kad  ir kaip man nesinorėtų, ateina.
Tik smalsumas mane veda, kai aš išdrįstu atidengti ir pažvelgti į kritiko veidą, visada mintyse įsivaizduoju protingą ją arba jį,  su dideliais akiniais, rūsčiu žvilgnsiu ir, beabejo, viską, viską žinantį autoritetą, prisitraukiu jį arčiau ir patyrinėju, na kas gi tu esi, žmogau, tas, kuris viską žino, turi atsakymus į visus klausimus, turi savo nuomonę ir ją pareiškia, kas?
Kuo toliau tuo dažniau, jei tik įsižiūriu atidžiau,  kritiko veidą matau su išsigandusiom vaiko akim, labai jau baigštų ir dėl to tokį piktą, besikandžiojantį, tik pabandyk pasireikšti, beregint įkibs tau į šlaunį ir tąsys, draskys, net kraujai tykšta ant sienų, seilės krenta.
Kas yra gero, niekam neįdomu, įdomiau ieškoti blogybių, jas pūsti, didinti, išvilklti į dienos šviesą ir pareikšti, kad radai. Jei radai kitą, vadinasi tu pats nesi toks jau blogas ir nevykėlis, nes va šitas yra daug blogesnis, vertas paniekos ir griežto tavo įvertinimo, kuri tu taip tiksliai, chirugiškai su malonumu išoperuoji.
Nelaimingas, nemylintis ir nemylėtas, nenori matyt, jog pasaulis kiek blogas, tiek pat ir geras, kiek bjaurus, tiek ir gražus, visad tai tik subjektyvus priėmimas. Kodėl didieji kritikai neturi veido, o tik kaukę,  kodėl jie slepiasi, kodėl nežiūri į akis? Baugu, tiesa, būt savimi, juk reik drąsos, o jos taip trūksta.