Tu niekada nemirsi mano širdyje.

Tu.

Tu buvai geriausias iš geriausių. Tu buvai mano draugas. Aš tikėjau svajonėmis, kol tu jas pildei. Tikėjau neįtikėtinais dalykais, kol tu juos man rodei. Aš tikėjau viskuo, kol tu tikėjai kartu su manimi. Prisimenu, rašydavau kalėdu seneliui laiškus, užklijuodavau jas mėlyna, lipnia juostele, kad adreso nė nebuvo matyti. Tu dėl manęs važiuodavai į Vilnių, pas kalėdu senelį, perduodavai jam laišką... Visą laiką tuo tikėjau, nes buvau naivi, graži, garbanotais plaukučiais mergaitė, kuri tik pamačius tave kabindavos tau ant kaklo. Retkarčiais atvažiuodavau pati pas tave. Išvirdavai man arbatos, juokdavais, nešiodavai ant rankų, kutendavai, pabučiuodavai į žandą, apipildavai džiaugsmu... Ak, ta tavo nuostabi šypsena!.. Tada mus skyrė tik amžius. Buvai vyresnis keliomis dešimetimis metų, bet buvai bene didžiausia mano gyvenimo meilė. Pastebėjai? Kalbu praeities laiku. Ir tai per daug sudėtinga, kad suprasčiau kas įvyko. Tas gniužulas atsiranda gerklėje ir kelia ašaras užspausdamas kvėpavimą, vos pagalvojus apie tave. Dabar, mus skiria begalė dalykų. Niekada nesužinosi apie tai ką rašau, apie tai ką jaučiu. Tu niekada nesužinosi kaip aš tavęs beprotiškai ilgiuos. Sugebėdavau tavęs pasiilgti per dieną, o gal net valandą, ar kelias. Dabar lygiai 366 dienos kai tavęs nemačiau. Mačiau tik tavo atvaizdą iškaltą ant marmuro gabalo. Ten tu šypsojais, tikiuos ir dabar šypsais, žvelgi į mane iš aukštai, bent tiek. bet nepasaint to, aš visada tave mylėjau, myliu ir mylėsiu. Niekada tavęs nepamirštu ir nepamiršiu. Atvažiuosiu aplankyti tavęs, tik gaila kad tu niekada negalėsi padaryti to pačio.

                                                                        Su meile.