Vaikystės mojus

Pamelžia karves motina, Į šulinį nuleidžia pieną.
                  Sodželkoje suskirdusias nusimazgoja kojas,
                  Užsiriša išdžiūvusią ant tvoros skarelę
                  Ir eina stancijon ramiai giedoti mojaus.

                  Galva nuo ievų svaigsta. Spragsi vaško žvakės,
                  Aplink Marijos atvaizdą vainikas bruknienojų.
                  Giedodamas gerai pažįstamą giesmę ir litaniją
                  Apie kasdienius rūpesčius tėvas sau galvoja.

                  O vakaras toks šiltas. Katė palakus glaustosi,
                  Balose kurkulus išleidusios varlytės groja,
                  Ir nežinau, kas yr svarbesnio ir šiltesnio
                  Už stancijoje su visa šeima giedotą mojų.