Šarūnei

Siena tarp mūsų, tvora tarp mūsų -
Sielos nutilusios nugara stovi.
Kartais gal būrėm: būsiu, nebūsiu...
Rodos nestatėm, tai ir negriovėm.

Lapams išėjus, metams nuslinkus,
Sielos gręžiojasi, klausosi, uodžia.
Rankoms prie sienos belstis prislinkus,
nugara sielos trupiniais guodžia.

Perskirtoj pievoj pro aukštą tvorą
Nebesumirksim: ar ne kvailystė?..
Siela, išpildyk man dar vieną norą:
Eik ir surask, kur padėjai draugystę.