Stebėtoja 7

Pro lėtai skriejančio erdvėlaivio langus matėsi, blankia raudona šviesa apšviestos, aptrupėjusių plytų sienos. Jau geras pusvalandis, kai skriejame tuneliu ir kol kas neišvydau nieko keisto ar baisaus, kad patrauktu mano dėmesį. Tik vyraujanti tyla ir keista įtampa šiurpino odą.
Sėdėjau įsitempusi, jusdama, kaip po truputi tirpsta kojų raumenys. Nekantraudama vis dažniau žvilgčiojau į Kasijų, kuris buvo atsitraukęs kaip galima toliau nuo manęs, kad nei viena kūno dalis netyčia neprisiliestu. Gal taip ir geriau, nes po haliucinacijos jaučiausi pažeminta ir sudirgusi. Iš dalies gerai, kad tai buvo netikra, dabar suvokiu, kad reikia vengti artumo ir leisti ištrinti pasąmonėje susikaupusią netikusią informaciją. Nebenoriu rimtesnių problemų, bet giliai širdyje jaučiau, kad tai tik pradžia.
- Kada pasibaigs šis tunelis? – Niūriai paklausiau nutraukdama nemalonią tylą. – Gal sumąstėt vežti kitu keliu, kad nieko nematyčiau? - Pažvelgiau į Kasijų, regis, jis net nesureagavo į tai, kad prabilau. 
- Ne... – atsikrenkštė Edis ir nutilo.
- Ar jis išvis kada baigsis? – Nustačiau piktesnį toną nesulaukusi normalaus atsakymo.
Edis tik atsiduso, nuspaudė porą mygtukų ir toliau tyliai stebėjo kelią.
- Kodėl mane ignoruojat?! – Kūną paskandino pykčio banga ir sugniaužti pirštai į kietą kumštį, pasiekė mokytojo petį.
Kasijus sudrebėjo iš netikėtumo.
- Kas nutiko? – Lyg  pabudęs iš transo pažvelgė apsiblaususiomis sidabro akimis. – Ko tokia susiraukusi?
- Pavargau sėdėti ir tylėti, - įkvėpiau, kad nuraminčiau savo pyktį.
- Tai kalbėk, - tyliai nusijuokė jis.
- Aš kalbu, tik judu manęs negirdit! – Užrikau, nuvydama nuo Kasijaus lūpų šypseną.
- Ei, nusiramink, - prabilo Edis, - pakentėk dar dešimt minučių ir išskriesim į dienos šviesą. Čia vienintelis saugus kelias iš Morganos laboratorijos. Juk nenori per pirmąją savo išvyką būti aptalžyta... – Mokytojo ranka žaibišku greičiu pasiekė plikio pakaušį ir garsus pliaukštelėjimas nutraukė nebaigtą sakinį.
Išpūtusi akis pažvelgiau į Kasijų, kuris akivaizdžiai neleido atskleisti man rūpimos informacijos. Kuo toliau tuo labiau silpnėjo pasitikėjimas ir noras būti šalia.
- Nustok mane daužyti! – Užbaubė Edis.
- Atsiprašau, - numykė Kasijus.
Pajutau viduje kunkuliuojantį pyktį ir norą šaukti, nesvarbu, kuris daugiau erzino, jie abu verti mano įtūžio.
Patraukdamas dėmesį rankoje suspurdėjo kirminas. Nesunkiai užčiuopiau iš po apyrankės pasislinkusį guziuką ir jį spustelėjau.
- Oi, - suaimanavau pajutusi silpnumą. Akyse raibuliavo ir man pasidarė bloga. Akimirksniu išmušė šaltas prakaitas ir burnoje pajutau kylantį šleikštulį.
- Nepyk, Cile, bet kol kas negalime atskleisti tau visos tiesos, kad ir kaip to norėtum. – Kalbėjo mokytojas.
Nelabai sureagavau į jo žodžius, nes mano mintys buvo sutelktos į netikėtą pykinimą. Ranka užspaudžiau burną, tikėdamasi sulaikyti besiveržiančio į paviršių skrandžio turinį. Sunkiai nurijau susikaupusias seiles ir papurčiau galvą.
- Cile, tau bloga?
Vos tik pajutau vyro prisilietimą, akyse aptemo ir aš sukniubau.

- // -

Pamažu ryškėjantys patalpos kontūrai priminė laboratoriją. Baltos sienos rėmino stiklines duris, kurias dengė plačių juostų žaliuzės. Supratau, kad matau tą patį vaizdą kai pabudau kokone.
Atsigręžusi į už manęs esantį kokoną, išvydau baltu chalatėliu aprengtą žmogų. Nuspaudžiau atvėrimo mygtuką ir kokono dangtis pakilo. Pažvelgiau į žmogaus veidą ir nesunkiai atpažinau Kasijų. Tokie patys tamsūs pusilgiai plaukai siekė užmerktas akis. Skaisčiai balta oda suteikė silpną pažeidžiančio asmens įvaizdį. Štai kaip atrodo bejėgis vyras, kuris vėliau taps stiprus, energingas mokytojas, kovotojas ir mano gynėjas. Kairioji ranka buvo paraudusi ir jau paženklinta apyranke. Vadinasi, visai nesenai buvo atlikta operacija. Keista, bet ant galvos uždėto aparato nebuvo. Spėjau, kad informacijos teikimas taip pat baigtas. Jeigu taip, vadinasi jis, bet kurią akimirką turėtu pabusti.
Kodėl šalia jo nieko nėra? Instinktyviai apžvelgiau patalpą, tikėdamasi išvysti bent vieną juo besirūpinančia būtybę. Tačiau atsikvošėjusi sudrebėjau. Šalia jo – Morgana. Kaip ir pirmąjį kartą, vėl tūnojau jos kūne. Galėjau mąstyti, judėti, veikti, bet negalėjau girdėti Morganos minčių ir išsakyti savų. Ir ką man daryti? Kodėl su manimi visa tai vyksta? Kaip elgtis kai jis nubus? Stebėti? Galbūt dėl to buvau pavadinta stebėtoja, argi ne toks mano vaidmuo?
Įdėmiai stebėjau Kasijaus veidą, kol galų gale pajutau kaip ranka atsargiai pasiekė plaukus ir su dideliu malonumu juose paskandino pirštus. Stengiausi priešintis šiems veiksmams, tačiau jaučiausi lyg užburta. Kūnas pasilenkė ir akimirkai stabtelėjo iš arčiau pasigrožėti tamsiais antakiais, tankiomis blakstienomis ir rausvomis lūpomis.
„Ne, ne, ne, tik ne tai. Nebučiuok jo. “ – Suinkščiau kaip mažas šunytis.
Tačiau mano prieštaravimai niekam nerūpėjo. Lūpom susilietus kūnu nuvilnijo karščio banga, priversdama pasijusti nepatogiai. Jaučiausi taip, lyg vogčiau bučinį.
Kairioje ausyje išgirdau šnypštimą. Paliečiau Morganos plaukus ir užčiuopusi šaltą, slidų čiuptuvą pasišlykštėjau. Norėjosi ištraukti tą padarą iš jos smegenų, tačiau kai tik apie tai pamąsčiau čiuptuvas įsikirto aštriomis žiotimis ir sukruvino ranką. Jis žino, kad aš čia?
Lyg pro miglą žiūrėjau į kraujuojančią ranką kol pajutau stiprų galvos skausmą. Kelias sekundes jaučiau kaip padaras nori užgesinti mano mintis, lyg stengtųsi išstumti iš šio kūno. Ėmiau jam priešintis, dar kartą pabandžiau jį suimti, bet nesėkmingai. Šliužas įžnybo į sukruvintą ranką ir suspurdėjęs sukėlė dar stipresnį galvos skausmą.
„Liaukis! Prašau, liaukis! ” – Isteriškai klykiau.
Padaras nenustojo gniaužyti mano sąmonės. Akyse aptemo ir susverdėjusi įsikibau į kokoną, kad nenugriūčiau. Netikėtai pabudęs Kasijus čiupo už rankos, krauju nusitepdamas baltą odą ir chalatą.
- Nurimk, viskas bus gerai. Cile, tu saugi! Girdi, tu saugi! – Veržėsi Kasijaus žodžiai į mano ūžiančius ausų būgnelius.
Kelis kart sumirkčiojau ir pro apsiblaususias akis išvydau, kad randuosi erdvėlaivyje. Skubriai susiradau Kasijaus veidą ir sutikus jo sidabrines akis keliom sekundėm bukai įsispoksojau.

- // -

- Ei, kaip jūs ten? Gal man sustoti? – Nerimavo Edis.
- Viskas gerai, važiuok toliau, - atsiliepė vyras hipnotizuojančiu žvilgsniu.
Kai žiūrėjau į Kasijaus akis jutau ramybę ir saugumą. Įsitempęs ir trūkčiojantis kūnas pamažu atsipalaidavo. Tik dabar pajutau, kad jis laiko man už alkūnės ir švelniai nykščiu brauko per odą.
Jausdamasi gėdingai ir vengdama artumo grubiai atitraukiau savo ranką ir nusigręžiau. Vyras netarė nei žodžio, šiek tiek pasimuistęs vėl sėdėjo kaip prieš tai.
Norėjosi daug ko paklausti, tikiu, kad ir Kasijaus galvoje knibžda klausimai, tačiau tylėjau. Tas mąžtantis pasitikėjimas darė savo. Jie turi paslapčių. Gal tos paslaptys tik laikinos, bet mane jų elgesys nuvylė. Suprantu, kad jie mane saugoja, bet dėl to nemažėja noras išsiaiškinti nuo ko. Kai tokie dalykai vyksta, jiems reikėtu saugoti mane nuo manęs pačios. Ar jie bent įtaria, kas darosi?
Atrodo, suvokiu, kad po apyrankę tūnantis kirminas mano sąmonę įkūnija į Morganos galvą. Bet kodėl būtent į jos? Kodėl ne į Kasijau ar Edžio? Ar su jais vyksta tas pats? Galbūt jie viską žino, tik vėl tyli nenorėdami užsikrauti naštos. Kol kas nemačiau kitos išeities kaip tylėti ir stebėti juos ar kitus asmenis, kuriuos tikiuosi išvysti.
Kas kart pažiūrėjus pro langą, atrodė, kad tunelis darėsi vis šviesesnis. Nekantraudama įsispoksojau pro Edžio petį į priekinį stiklą. Tunelis artėjo į pabaigą. Vos tik išskriejome į dienos šviesą prisispaudžiau prie lango, apėmė jausmas, kad viskas ką matau yra netikra.
- Edi, ar gali sustoti?
Erdvėlaivis sulėtėjo ir dunkstelėjęs nusileido kelkraštyje. Kai tik atsivėrė durys, strimgalviais nėriau laukan.
Kur tik dairiausi plėtojo laukai, žaliuojančios pievos. Horizonte matėsi miškas, o užnugarį iš kur išvykome į pilkų debesų apklotą stiebėsi dangoraižiai. Ten akivaizdžiai vyravo niūri aplinka. Oras buvo vasariškai įkaitęs, darėsi šiek tiek sunku kvėpuoti, nes nebuvau prie to pratusi, bet kiekvienas oro gurkšnis maloniai kuteno plaučius. Dar šiek tiek apsidairiusi, pažvelgiau į dangų virš mūsų ir nustebau išvydusi du švytinčius apskritimus.
- Dvi saulės? – Sutrikusi mestelėjau apžilpintą žvilgsį į stoviniuojančius vyrus.
- Viena tikra, kita dirbtinė. – Prabilo Kasijus.
Šį kartą jo veido išraiška buvo neutrali. Neįžiūrėjau nei mielos šypsenos, nei susirūpinimo raukšlelės, už kurių užkliūtu mano žvilgsnis. 
- Dirbtinė? – Papurčiau galvą, lyg nenorėdama suprasti šio žodžio.
- Įdėmiai pasižiūrėk į jas, - įsiterpė Edis, - pasistenk nemirksėti ir pati viską suprasi.
Spitrinau į saules kaip raginama. Viena švietė skaisčiai ir ryškiai, tačiau sekundei išsijungdavo, lyg akimirkai išjungtum ir įjungtum stalinę lempą. Mirksint toks išsijunginėjimas nepastebimas. Kita švytėjo blausesne šviesa ir buvo panaši į didelį oranžinį apelsiną. Tai buvo tikroji saulė ir ji geso, nyko taip kaip kažkada išnyko vyraujantys šilti jausmai tarp žmonių.
Giliai įkvėpiau ir atsidusau, jausdama liūdesį tylomis įsėdau į erdvėlaivį. Per mažai mačiau, kad visiškai nusivilčiau pasauliu, tad su vienintele mintim, kad ne viskas dar prarasta, laukiau kelionės tęsinio.