---

Vakarai vis vėliau kiauraraščiu padengia
pušų išsidraikiusias galvas,
jų šešėliai ilgėja
vos tik tu sumirksi,

dar neišmokęs plaukti,
įbrendu iki kelių – anei garso,

paukščiai suka lizdus kažkur
čia pat, netoliese, prie mūsų krantų,
ten, kur akmenys akyse žarsto karolius.

Palieti smėlį, kurį pylėme į ausų ragelius,
kuriam kuždėjome paslaptingas vandenų istorijas –

smilčių bangų vėriniai teka pro pirštus
(kelionių laukimo mėnesiams skaičiuoti),
pabirtų karoliai tau panorėjus,
ūmus vėjas suneštų pilis,

iš tolėliau ataidi varpinės gausmo viražai,
nusidriekiančios paukščių sirenos
už devynių jūrų, devynių kalnų –

nepajutau, kaip įsisuko į plaukus,
mėnulį paslėpęs, visą kelią šypsojaus,
kol naktis neįkrito akin