Gyvenimo kelias

„Kelias... tokie dulkėti keliai, lietingoje Lietuvoje, jau buvo seniai... Tačiau šis kelias ypatingas, bent jau man... Jis vingiuotas, platus, tarpais susiaurėjantis ir labai išsišakojantis, bet vedantis į tikslą, mano tikslą. Šio kelio plotis tarsi mano galimybių variantai, jų be galo daug, tačiau man reikia tik vieno, o jį sunkiausia rasti. Nors kelio kryptys gali nuvesti bet kur, kur nematyti pabaigos, man reikalingiausia tik viena kryptis ir ją parodys mano širdis, turi parodyti... Susiaurėjimai... jie suspaudžia tave į mažą plotą ir galiausiai liepia rinktis, sumažina variantų platų pasirinkimą iki minimumo... Tai padeda galiausiai apsispręsti, tai padės ir man, tikiu tuo... Na o vingiuotumas... Ši dalis pati gražiausia... Kelias atrodo, kaip skubanti šliaužianti gyvatė, kiek bežiūrėsi vis matysi tuos gražius kelio linkius, į kairę, į dešinę ir vėl į kairę... Taip ir gyvenime... Niekada gyvenimas nebus tiesus kaip liniuotė... Bet jis tuo ir žavus... Nes nors ir žinai savo didįjį tikslą, bet niekada nežinosi, kada jį pasieksi bei pamatysi, nes bet kuris kelio vingis gali jį slėpti. Pasaka eiti keliu ir matyti savo gyvenimą... Tad šis kelias taps mano geriausiu draugu, kol pasieksiu savo tikslą. Rasiu savo gyvenimo meilę. Žinau, kad tai įvyks anksčiau ar vėliau... “ Tokie apmąstymai mane lydėjo kelio pradžioje, kai vieną rytą pabudus supratau, kad mano gyvenime man labiausiai trūksta meilės... Tad jos ir patraukiau ieškoti.
Dar buvo labai ankstyvas rytas, saulė dar tik kilo į mėlyną dangų, pūtė šiltas vėjelis, kuris sklaidė kelio dulkes ir mano ilgus garbanotus plaukus... Bet tai netrukdė, o kaip tik nuteikė maloniai ir gaivino, tad lėtai traukiau toliau, kur nešė širdis. Tai buvo maloni kelio pradžia, kai negalvoji ar greitai viskas baigsis, o tiesiog eini ir mėgaujiesi... Ėjau dainuodama mėgstamą dainą, nes buvau tikra, kad niekas manęs negirdi, tad ir daina skambėjo laisvai, kaip jaučiausi ir aš. Kol kas man nieko netrūko.
Priėjau pirmąjį kelio išsišakojimą į dvi dalis, net nestabtelėjus pasukau į kairę. Kelias driekėsi link nedidelio miškelio ir vingiavo per jį patį. Tik pasiekus miškelio pradžią išgirdau linksmą muziką, kuri skambėjo visame miškelyje, mano daina taip pat įsiliejo į ją. Miškelio viduryje stovėjo palapinė. Palapinė traukė savo mįslingumu, buvo apkarstyta visokiais čigoniškais niekučiais, bet atrodė patraukliai. Palapinės viduryje, prie apskrito staliuko, sėdėjo senyvo amžiaus moteris. Ji buvo ryškiai išsidažiusi akis, pabrėžusi raudoniu lūpas, juodus, su sidabrinėm gijom, plaukus dengė margaspalvė skara, o ausis puošė didžiuliai auskarai. Ant stalo stovėjo būrėjos krištolinis rutulys, kuriame atsispindėjo mano balta oda, tamsiai pilkos akys, įrėmintos juodai tankių blakstienų, maža nosis ir rausvos lūpos bei visą veido ovalą dengę šviesiai rudi plaukai. Mane tiesiog užbūrė ši aplinka ir pati būrėja, kuri mąsliai šypsojosi, tarsi džiaugdamasi, kad pagaliau pas ją atėjau. Ji nieko nesakiusi pradėjo maišyti kortas su įdomiais paveiksliukais. Maišė gana ilgai ir visada stebėjo mane, tarsi laukdama mano prašymo. Bet aš buvau netekusi amo, nes viskas taip netikėtai užklupo. Visada norėjau nueiti pas būrėją, bet niekada nerasdavau tam laiko ir drąsos, o dabar viską gavau nieko neprašiusi ir be jokių pastangų. Tik reikėjo pradėti keisti gyvenimą. Staiga būrėja atvertė pirmą kortą, kuri mane grąžino iš susimąstymo. Korta vaizdavo merginą apsirengusią čigoniškais rūbais. Šalia paguldė antrą kortą, joje buvo vaikinas, taip pat iš čigonų rato. Trečią kortą būrėja uždėjo ant abiejų pirmųjų. Mane ji pribloškė. Tai buvo širdies korta perverta amūro strėle. Žiūrėjau į būrėją ir negalėjau patikėti, kad ji būrė man, kad ji pranašavo mano ateitį, kurios ėjau pasitikti...