Pretekstai

Brangi, mama,
Rašiau tau jau senokai, nes gal todėl, kad nelabai ką papasakoti turėjau. Gyvenu kaip ir visada, nieko įdomaus nevyksta, nes juk tikrai tau neįdomu kaip man sekasi su draugeliais alų maukt, ar ne? Tikiuosi tu gyveni įdomiau. Raukaisi? Juokauju, mama! Žinau kaip tau nelengva. Tikiuosi mano siuntinukas praėjusią savaitę tau patiko ir nuotaiką praskaidrino. Dar nepamiršau  kaip laisvėje bananus mėgai. 
Iš tiesų tai šį tą įdomaus visgi turiu. Neturėčiau, tai ir laiško nerašyčiau. Papasakosiu apie tavo būsimą marčią. Šypsaisi, ar ne? Pajuokavau! Gal ir nieko nebus, bet ji man patinka. Tikiuosi patiks ir tau.
Žinai, būna sotūs ir beveik laimingi, gal truputį niūroki sekmadienio vakarai. Tokį vakarą jauti, kad išeiti iš namų jau per vėlu, o kitą dieną laukiantis darbas vis dažniau primena apie save ir erzina. Tokį vakarą rašinėjiesi skaipe su senais pažįstamais, žiūri filmą arba loši pokerį.
Panašus buvo ir mano vakaras, skirtumas buvo tik toks, kad jaučiausi truputį geriau nei įprastai, nes dieną buvau išėjęs į lauką išnešti šiukšlių, o eidamas namo sutikau jauną mergina, tikriausiai kaimynę iš aukščiau, ir padėjau jai atsidaryti laiptinės duris, nes ji abejose rankose nešė po krepšį pirkinių ir nenorėjo jų padėti ant purvinų laiptelių. Ji tada droviai nusišypsojo, o kadangi aš gyvenu pirmame aukšte, vos suspėjo padėkoti, kai rakinau buto duris. Jai lipant aukštyn spėjau pamatyti dailias kojytes, kurias iki kelių dengė elegantiškas pilkas paltukas. Apie tas kojytes dabar ir galvoju, mama.
Grįžęs namo užsinorėjau valgyt. Kepiau omletą, taigi nebuvo kas daugiau veikti, todėl leidau sau nerūpestingai galvoti apie dailias tos kojytes, prisiminiau jos šviesius plaukus, kurių sruoga šokčiojo ties antakiais, kai ji lipo laiptais, rausvas lūpas ir vėl kojytes, o mano mintys lipo aukštyn ir, kadangi galva nebuvo labai užimta mąstymu apie kasdieninius rūpesčius, mano fantazija netrukus nežabotai išsiplaikstė. Regėjau savo rankas švelniai liečiančias merginos blauzdas, lėtai sukančias puslankį link vidinės šlaunų pusės ir po truputį slystančias aukštyn ir net nepastebėjau kaip prisvilo ompletas. “Šūdas! ” – nusikeikiau mintyse, o mano ankstenės fantazijos išnyko kaip dūmas. – “Vėl reiks susvilusį šūdą valgyt“. Kad tu žinotum kaip pasiilgstu tavo maisto, mamyte. Tada labai susinervinau, kad nesugebėjau pagaminti tokio lengvo patiekalo, bet gana greitai ir nusiraminau. Tuo momentu man svarbiausia buvo prikimštas pilvas, ką sėkmingai ėmiau vykdyti. Bekraudamas į burną gal kokį trečią kąsnį turėjau laimės pasinervinti dar kartą, nes išgirdau skambutį į duris. Dar minutėlę mąsčiau ar eiti atidaryti eilinį kartą tyrą meilę propaguojantiems ir naujus narius verbuojantiems nevykėliams ar siųsti juos bent mintyse po velnių, bet sumečiau, kad gal reikia atidaryt, juk niekada negali žinot, kiek svarbi informacija, kurią sužinosi atidaręs duris.
Atidarau duris, o ten – negaliu patikėti – mano naujoji šiandienos pažintis, dailių kojyčių savininkė, šviesiaplaukė mergaitė, kuri dabar jau stovėjo be elegantiškojo paltuko, tačiau vilkėjo nė kiek ne blogesnę aprangą. Ilgas, panašus į suknelę, reikiamose vietose šiek tiek aptemptas megztukas, kuris atrodė idealiai tinkantis šiai aukštai, bet lieknai merginai, kaustė mano žvilgsnį vėl ties ta vieta kur atidengiamos kojytės. Pačią pirmą sekundę, tikrai nė kiek ne vėliau, išvydęs prieš akis merginą, aš pajutau, kad esu vyras. Mano burna prasivėrė, akys prisimerkė ir tikriausiai jau būčiau puolęs savo grobį, žinoma tik mintyse, tačiau mano kėslus apramino jos trumpas „Labas“. Iš kart po jo sekė žodžiai: „Atsimeni mane? Aš tavo kaimynė, man šiandien duris palaikei. Matai, čia tokia bėda man nutiko. Na gal ne bėda, bet aš mačiau, kur gyveni, o aš nieko nepažįstu ir tu man pasirodei geras žmogus, beto su akinukais, tai pamaniau, ” – čia jau ėmiau nekantraudamas laukti ko gi ji nori, - “kad galėtum man pagelbėti“. „Prie ko čia geras aš ir prie ko čia tie akinukai. ” – pagalvojau, bet pasakiau: „Labas, tikrai atsimenu. Kas atsitiko? “. Ji žiūrėjo į mane ir šypsojosi, tarsi jautė, kad yra padėties šeimininkė. O ir buvo. Kas gi galėtų užtrenkti duris priešais tokią gražią mergaitę, juo labiau, nesužinojęs jos atvykimo tikslų? Jai kalbant aš galutinai spėjau įvertinti būtybės, stovinčios priešais mane grožį: tai buvo jauna moteris, aukšta ir stotinga, šiek tiek nuleista ir į kairę pasukta galva, didelėmis giliomis akimis, smailute nosimi ir putliomis lūpomis, kurios jau varė mane iš proto. „Aš neseniai čia atsikrausčiau. Šiandien norėjau įsijungti kompiuterį, bet kažkas neveikia. Pagalvojau, gal tu galėtum man padėti. Tiksliau tai kompiuteris veikia, bet internetas – ne. ” – Kalbėjo mergina. „Galiu pažiūrėti. Kada norėtum? „ – klausiu aš. „Gal dabar? “. „Tvarkoj, galim eit. “ – pamiršęs net prisvilusią vakarienę pasakiau.
Čiupęs raktą ir užrakinęs duris sekiau paskui savo kaimynę į trečią aukštą. Ėjau paskui ją ir jaučiausi laimės kūdikis, turėdamas galimybę matyti jos be galo dailų ir riestą užpakaliuką, kuris jai lėtai lipant laiptais judėjo į kairę ir į dešinę. Norėjau prisiversti nežiūrėti, nes nemandagu, bet negalėjau, nes akys pačios lipte lipo prie tobulo vaizdo. Tikriausiai didžiuojiesi savo sūnumi, mama. Bet tu dar neskaitei istorijos pabaigos.
Netrukus mes atsidūrėme trečiame aukšte ir taip pat greitai jos bute. Aplink buvo sudėliotos dėžės, kai kuriose matėsi lėkštės ir puodai. Matės, kad mergina iš tiesš čia atsikraustė neseniai. Koridoriuje mačiau spintą, kurioje kabėjo juodi kailinukai, mano šiandien matytas pilkas paltukas, keli šalikai, kepurė, o apačioje gulėjo eilutė batų, kurie atrodė gana brangūs, ypač tokie šviesiai rudos spalvos aulinukai. Panašius ir tu turėjai.
„Čia mano kambarys, o ten kompiuteris. Man šiandien reikia rašyti kursinį, o aš neturiu interneto. Gelbėk mane, ” – gailiai, lyg pikto berniuko įžeista mergaitė, kalbėjo kaimynė. Pirmas dalykas, kurį, kaip koks ekspertas nusprendžiau patikrinti, buvo maršrutizatorius. Paprašiau parodyti, kur jis stovi ir sužinojęs jo lokacijos vietą, kuri buvo po stalu, pasilenkiau pažiūrėti. „Gal kavos ar arbatos? Dar turiu labai skanių sausainių. „ – išgirdau merginos žodžius. „Ne, ačiū, aš ką tik pavalgiau, „ – pamelavau, bet greitai sumetęs, kad reikia pasinaudoti proga pas merginą užsibūti ilgiau, lėtai gurkšnojant arbatą, jei kartais pavyktų greitai sutvarkyti internetą, tariau – „Ai gal arbatos būtų visai nieko. “
Mergina nuėjo į virtuvę, o aš pasilenkęs po stalu ieškojau kaip įjungti įtaisą bei interneto kabelio. Po sekundės mergina jau buvo kambaryje su arbatos puodeliu, kurį matyt, kaip dabar galvoju, jau buvo pasiruošusi iš anksto, tik tada aš apie tai nesusimąsčiau. „Arbata paruošta. „ – pasakė ji. Aš padėkojau ir toliau lindėjau po stalu. Tadau pajaučiau, kad ji, stovėdama man už nugaros, stebi mane ir kažkodėl man tapo nejauku. Dar keisčiau pasijaučiau, kai išgirdau, kad ji link manęs artėja. Sustingau ir laukiau kas bus toliau. Jaučiau, kad ji jau visai šalia ir netrukus pamačiau jos ranką su puodeliu, kurį ji atnešė tiesiai į mano „darbo vietą“. Ji žemyn lenkėsi lėtai ir mane ėmė krėsti malonus šiurpuliukas, kai pajutau, kad ji savo krūtimis remiasi man į nugarą. Ji ne tik rėmėsi, bet ir spaudė jomis ir tai, atrodė, vyko ganėtinai lėtai, kol ji ranka suradusi tinkamą vietą puodeliui, pastatė jį ten, ir gana staigiai atsistojo.
Aš klūpėdamas lindėjau po stalu ir negalėjau patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Nedariau nieko, o mano lūpos rodos ištarė „Ačiū“. Dabar mąstau ar dėkojau už arbatą ar už būdą, kuriuo tą arbatą man atnešė. „Išlįsk truputį. „ - tarė mergina. Nepaklusti aš negalėjau. „Norėčiau tau kai ką parodyti. Matai, aš turiu dar vieną problemą, ” - šelmiška šypsenėlė nežadėjo nieko įprasto. Tuo tarpu aš vėl pradėjau prisiminti koks kietas vyrukas esu ir leidausi į jos pradėtą žaidimą. „Pasakok, aš išspręsiu tavo problemas“. –tariau su šypsena lūpose. Ji paėmė mano ranką ir pasivedusi link sofos pati atsisėdo leisdama man stovėti. „Aš Miglė, o kuo tu vardu, - paklausė vilioklė. Pasakiau jai savo vardą. „Laimi, ” - kreipėsi į mane šiek tiek iškraipytu vardu - “aš čia atsikrausčiau neseniai, nes išsiskyriau su savo vaikinu. Jau trys mėnesiai kaip mes nebe kartu. Dar gyvenau su juo, bet mes jau seniai nebemiegam. Jis tikras slunkius. Tu buvai pirmas vaikinas, kuris man parodė dėmesį ir todėl... “ – ji padarė pauzę, - „man truputį nesmagu, bet aš visada buvau drąsi. Labai pasiilgau masažo. “ – ir ji parodė į savo pilvuką, gerokai žemiau tos vietos, kur turėjo būti bamba. Nuo tos akimirkos man daugiau nereikėjo nieko aiškinti. Gal kažką ir pasakiau, bet tai visiškai nesvarbu. Pamenu, tik kaip įnirtingai ir mikliai ėmiau ją masažuoti, o jos rankytės man padėjo pašalindamos vieną kliūtį po kitos, kol galiausiai buvo tik šilta ir drėgna ir labai labai saldu.
Tiek teįvyko tą vakarą. Po to kai ji baigė, ji gulėjo ilgai ir ramiai, o jos rankytės lengvai judėdamos dengė masažui skirtą vietelę. Aš sėdėjau šalia ir viena ranka glosčiau jos krūtis, o jos galva gulėjo ant mano kelių. Jaučiausi atlikęs paslaugą, nemokamą paslaugą. Kai ji pakilo ir ėmė rengtis, aš išgirdau būtent tai, ką ir norėjau: „Kursinį aš jau parašiau, bet interneto man reikės rytoj. “ – ir priėjusi ranka perbraukė tą vietą, kur turėjo būti tarpukojis.
Tai va, mama, šiandien vėl eisiu taisyti interneto. Nors laišką tu skaitysi truputį vėliau, bet sėkmės vis tiek gali palinkėt, nes man rodos ten daug problemų pas ją su internetu. Kaipgi tau sekasi? Ar gerai maitina?
P. S. Tu nesupyk, mama, bet tu dirbi užsienyje, o tavo kontraktas baigsis po trejų metų, jeigu kartais marčia paklaustų.