Po

išnešiotas žemės įsčiose
buvai laimingas gimęs per audrą;
basomis bėgai per kelio akmenis,
nors pirštai kraujavo,
tu nejautei skausmo,
nes jis buvo jos ir tik truputį tavo;
išvagoti šaltiniais kalnai vis augo
o tu augai su jais;
gimtoji kalba įsigėrė į tavo skurdų apdarą
ir priaugo tarsi antra oda,
antras gyvenimas;
galėjai drąsiai eiti basomis –
ir jau mažiau skaudėjo –
tavo pėdos tapo tavo apavu,
kalnai –išminties šaltiniu,
kalba buvo tavo amatas,
o tu kalbadirbys, poetas