Paskutinis skambutis

Mano klasės durys  šiandien papuoštos ąžuolo lapų vainiku. Pagaliau paskutinio skambučio diena... Valio, baigiasi vargai! Dar šiek tiek egzaminų karštinės ir laisvas... Galiu eiti, kur noriu, mokytis nereikės... Laisvas, laisvas kaip paukštis, ištrūkęs dangaus žydrynėn. Taip seniai laukiau šios dienos.
Beveik nepažvelgęs ir nepasigrožėjęs žaliuojančiu vainiku ant klasės durų energingai jas atidariau ir įžengiau į klasę Kaip visada koja užkliuvo už atsilupusio linoleumo kraštelio, aš mažumėlę kluptelėjau ir visai netikėtu rakursu pamačiau klasės erdvę. Pajutau kažką malonaus, švelnaus, šilto, mielo, kasdieniškai įprasto, gero ir netikėtai graudaus. „Na ir suskydai, brolau, „- pasišaipiau iš savęs, bet naujas pojūtis manęs neapleido. Be garso, susikaupęs atsisėdau į savo suolą. O mano suole! Tvirtove mano. Tu mane saugojai nuo visareginčių mokytojų  akių. Užsimerkęs galiu papasakoti, kurioje tavo paviršiaus dalyje surašytos pagrindinės algebros formulės, o kur lietuviškų daiktavardžių linksniuotės ir vokiškųjų artikeliai. Ten išvedžiotas ir vienas man labai brangus vardas - tiek kartų liepiamas valiau suolo viršų, bet vardą visada palikdavau... Atmerkiu akis: kairiame krašte vėl sujuoduoja giliai įrėžtas vardas, nors klasėje jos seniai nebėra- išėjo, paliko visus. Išvyko į kitą miestą, laiškų neatrašo - liko tik vardas  mano suole... Atsidūstu ir pažvelgiu į lentą, didžiulę rudą klasės lentą. Šiandien joje užrašytos sentimentalios mokyklinio prisiminimo eilutės... Prisiminiau, kaip rašiau lentoje: „ draugas, draugo, draugui... „Kur tu, mano drauge? Drauge? O gal tik aš buvau draugas, o tu - kas? Kodėl išdavei mano paslaptį klasiokams? Gal norėjai bet kokia kaina tapti visiems draugu? Tik likai nesuprastas, o aš maniau, kad tu - draugas...
Mokytojo stalas, stiklas ant jo . Po stiklu mokinių budėjimo grafikas ir mergaičių laiškelis jaunam istorijos mokytojui. Toks vaikiškai naivus, nekaltas. Pageltęs širdelės formos lapelis- visus metus po stiklu guli, nieks neišmeta.  Gal  mokytojams jaunystę primena, gal mokyklinę meilę...
Atsidusau dar kartą, apsižvalgiau. Oho, pasirodo, kad aš jau nebe vienas klasėje. Bet kažkodėl taip neįprastai tylu. Mergaitės sėdi  drėgnomis akimis, didžiausia klasės padūkėlė gniaužo šilkinę nosinaitę. Vaikinai - suglumę, pasimetę, nejaukiai žvalgosi viens į kitą. Supratau- visi laukia skambučio. Tik ar tikrai laukia? Auklėtojas kalba seniai žinomas tiesas apie egzaminus, atsakomybę, ateitį, apie paklydimus ir sugrįžimus. Tik visa tai šiandien skamba kitaip, gal tikroviškiau. Pajuntu, kad aš visai nepažįstu to išsvajoto nepriklausomo gyvenimo. Vidun įslenka nerimas, taip negera, kad ima atrodyti, jog tuoj  tuoj neištversiu ir sušuksiu visiems: „Aš nenoriu išeiti, išeiti iš mokyklos! Ne-no-riu  iš-ei-ti!!! „ Tikriausiai ir būčiau surikęs, bet už klasės durų pasigirdo šurmulys- tai pirmokėliai . Jie ruošiasi, tariasi, kuriam iš jų teks garbė skambinti senuoju mokyklos varpeliu. O vaike, vaike, tu net nenujauti, kad šiuo skambinimu ne tik nutrauksi įtemptą laukimo stygą, tu padalinsi mūsų gyvenimus į dvi dalis... Din, dilin, dilinn aidės klasėje, koridoriuje, veršis pro langus, skambesio bus pilna visa mokykla.
Vaike, dar palauk, leisk nors akimirką dar pabūti klasėje... Prašau... Sulaikyk paskutinį skambutį.