Istorija apie spuogą

Gražus vasaros rytas. Mane pažadino pro užuolandos kraštelį prasiskverbęs saulės spindulėlis. Prabudau geros nuotaikos. O tai – geros dienos garantas. Visados kai ryte būnu puikiai nusiteikusi diena būna superinė. Ir atvirkščiai – jei tik ryte verkiu, būnu surūgusi ar pikta – visa diena bloga, juk sakoma, būna dienų kaip tyčia. Bet ši diena tikrai turėjo būti gera. Taigi, turėjo... Viskas išties buvo gerai, kol nepažvelgiau į veidrodį. Ogi ant dešiniojo lūpos kampo (ir kodėl tokioj vietoj?) išdygo stambus spuogas smailia balta viršūnėle ir sėdi sau pasipūtęs kaip koks baravykas. Susinervinau. Maža to, kad toks bjaurus, dar rado kur išdygt, kaip negražiai atrodo lūpos su tuo spuogėnu. Bandau jį nukrapšytyti – nepasiduoda, skauda, net prisiliesti negaliu. Sakau: „Ir iš kur tu toks atsiradai? Eik iš čia! “. O manasis spuogas ne tik kad nesiruošia trauktis, bet dar ir šaiposi. Įsivaizduojat? Aš pykstu, bandau jį nugremžti ar bent užmaskuoti, o jis sau šaiposi, iš juoko ko neplyšta (gerai būtų, kad sprogtų, bjaurybė!). Pasijutau kaip tas vyrukas iš Loco Loco „Mosquito parazito“ vaizdo klipo, beviltiškai bandantis užmušti musę, o ši skraido aplink ir savo zyzimu gadina jam nervus. Klausiu jo „Spuogy tu nelaimingas, kiek tu čia tupėsi? “. O jis man: „Kiek norėsiu, tiek tupėsiu“ ir dar tokiu išdidžiu, paniekinančiu tonu, kad man sukyla pyktis. Bėgu į virtuvę ir pasigriebiu buteliuką spirito, galvoju: „Parodysiu tau, spuoge pašaipūne! “. O tas šypsosi kreiva šypsenėle: „Manai, aš bijau? “. Vis dėlto gausiai išmaudytas spirite, truputį aprimo, nustojo juoktis, bent valandėlę ramus buvo. O po to (nežinau, ar jį spiritas taip paveikė, ar mano kūrybinius gabumus paveldėjo, juk vis dėlto mano spuogas!) ėmė deklamuoti eilėraštį, ir dar tokį priplaukusį, kokį tik spuogas ir tegali sugalvoti. Vertinkit patys:

Ant mano galvos išdygo žolė,
O toj žolėje pragydo varlė.
Sučiulbo, sušneko skambiausiais balsais,
Jos balsas aidėjo miškais ir laukais.

Ant mano galvos išdygo gėlė,
O toj gėlėje atsirado skylė.
Išskrido didis bimbalas iš jos
Ir vos neįgėlė man galvos.

Iš mano galvos ištryško versmė,
Ten maudėsi kiškis, pelė ir varlė.
Teškenosi, šėlo ir dūko pernakt
Ir vis jiems linksmybių negalėjo pakakt.

Plyšk iš juoko! Tai kūrybingas spuogas, ką ir bepasakysi. Tik kur ta spuogo galva, kurioje varlės gieda, gėlės auga, bimbalai skraido ir dar maudosi gyvūnai? Be smailios baltos kažkokių pūlių pilnos viršūnės nieko nematau. Tiek jau to. Spuogas kaip mano vaikas, ne tik kūrybinius mano gabumus paveldėjo, bet ir svajotojo būdą. Kadangi mano mintys nuolat užimtos mintimis apie vieną gražų vaikinuką, tai ir mano spuogas pradėjo apie meilę svajoti. Ir prisisvajojo...

Atsibudusi kitą rytą šalia jo radau dar kitą spuogą, tiksliau spuogę. Jis man kuo ramiausiai paaiškino, kad tai jo žmona ponia Spuogienė. Tataigi... O aš jau žiūrėt į save nebegaliu, taip baisiai atrodau su tais dviem didžiuliais spuogais ant veido. Ir dar ima nerimas, kai pagalvoju, kad jie greit susilauks mažųjų spuogiukų... Nei spiritas, nei jokios kitos priemonės jų nepanaikina, patys sakė:

„Kai norėsim, tada ir pasitrauksim“. Bet kada tas bus... Turbūt taip ir teks gyventi visą amžių su spuogų šeimynėle ant veido...