Vėl žiūriu į Tave pro mėnulio išdilusią nosį,
Ir toks jausmas širdy, lyg rytoj kas baisaus
Arba vakar prigėrėm
Vienas kito minčių, ir gerų, ir tokių,
Kur net sau mintyse pašnibždom nejauku pasakyti.
Ir tikėt, kad supras, nors kuris nedrįstu,
Nes kitoniški esam. Na nebent pasiklys
Išsiauklėjęs koks ir pritars mandagiai
Nesupratęs nė raidės, kad nebūt vienišam
Kaip koks nagas. Būtent negas,
Nes piršas, žinia, tai jau įvaizdis senas.