Nebuvęs niekada
Tik šluotos šapeliu,
Skausmu nematavai
Gyvenimo kai lankstė
Kodėl tad ašaros
Pilnatvei plėšia garbę
Kaip juokdariui kepurę
Nuo žilstančių plaukų
Tegul karaliams kramto
Kulnus piktieji šunys
Tu gi net žvilgsnio nelenkei
Link tviskančios būties
Iš šalto ledo rūmų
Ant apmaudo bus nusileidusi
Dygioji beprasmybės skraistė
Už jos pilkai
Liepsnoja saulės veidas
Šiurpiai įkaitusi
Nedengiamo dangaus
Teisiųjų žėrinti pašvaistė
Tačiau visur aplinkui
Amorfiška ir šalta
Atėjusi nauja diena
Keista tylos ugnim
Sudegins kaltės tiltus
O tu lyg dūmas virš stogų
Su atgaila pakilsi baltas
O šalčio baimei – šiltas.