Laikinoji apokalipsė

Aš vakar stebėjau kaip laidojo saulę
Jos įščiose švietė mūsų baltas pasaulis,
Ėjo žmonės pro šalį ir bėrė į duobę
Kiekvienas po saują savo nuodemių juodžemį,
Jie užkasė šviesą, bet nieks nepravirko,
Užnuodijo dangų ir žvaigždės ištvirko,
Per šermenis saulės tamsos prisigėrę
erškėčių karūną žemei uždėjo.

Prd.

Dienos nereikėjo - visi buvo akli,
Mokėjo užuost tik kraują ir auksą,
Dievais save laikė ir meldėsi sau,
Ir tam jog kas mirtų turėjo kas žuti.


Aš šiandien rėgėjau suklaupusius žmones,
Jie rankose laikė trupinius saulės,
Ir meldė pasaulį - sustot nesisukt,
Tetroško jie vieno - ištrūkti iš čia.
Surugusiom ašarom springo visi
Ir ėdė nuo žemės purviną šviesą,
Kurią dar tik vakar išpjovė, išvėmė.

Prd.

Dienos nereikėjo jie buvo akli
Mokėjo užuosti tik kraują ir auksą,
O šiandien suklaupia prie pilkapio aukšto,
Žaizdotomis rankomis atkasė saulę.