---

Kiemo vaikų akys įprastai
būdavo didelės tarsi alyvuogės,
kai, likusi viena, bijodavau
ir slapčia nutiesdavau kasą,
suvytą iš tetos išaugtinių suknelių –

sugavęs šypsodavai.
Tavo rankos – žilvičių pynės, liaunos ir tvirtos.
Rytais apnertos akys, lūpos vos vos užsiūtos.
Įpini po eglę į plaukus ir norisi puošti.

Galėčiau šitaip gyventi – kaip šešerių,
kai vakarais sulankstydavau melsvą
megztinį, storas vilnones kelnes ir atguldavau
šalia, o kieme statydavom namus ir aš niekad
nenorėjau vaidinti tėčio, todėl laukdavau,
kol tu išeisi.

Bėgiai, nusidriekę per šakotą žemę,
kankorėžių kopas, kuriais jau nerieda
traukiniai, koja už kojos vilkina laiką.
Ir viskas tik drovus slinkimas sienomis
nemokant kalbėti – dantyta burna
dygsniuojant atminties atraižas.

Skiautėta naktis. Tvarkingai suguldyti drabužiai.
Išleistos kasos, kurios ir vėl tokio paties ilgio.
Sutemų akys pusiau užmerktos.
Knyga su neryškiais piešinėliais ir vos storesnė,
apie suaugusius ir vienatvę –
kartais tebelaukiu, kol išeisi.

Ir dabar vasaros vakarais klausantis
tolimo gyvenvietės šunų skalijimo,
nepažįstamų mašinų ūžesio,
kalbų apie svetimus miestus,
vietas, kuriose mūsų nebūta,

kas kartą, mėnuliui nudilus,
kerpant ilgus linų plaukus,
lėtai juos susemiant,
naktis susitraukia į apytamsį kamuolį,
kurį mes ramiai po siūlą vyniojam.