Savyje

Tyla, ji neslegia
Ji kaista,
Patrynus tarp šiurkščių delnų.
Vienatvė paprasta kaip dvi kapeikos,
Bet neprasta, kaip nuodėmė jausmų.
Truputi paikos mano eilės- nebrandžios pasakos velnių,
Neužveda ir nesutaiso jau surudyjusių minčių.
Jei nepatinka tai nuteiskit, užmėtikit akmenimis
Nesublizgėsiu, nesudegsiu, nejausiu pykčio tik viltis
Mylėsiu ir gal būt nekęsiu savos vienatvės tyloje.
Pabusiu naktį ir pakraupsiu, kaip kartais šalta širdyje
Kažko neteksiu, nesuprasiu ir užrakinsiu mintyse.
Maldausiu Dievo, garsiai verksiu ir pasislėpsiu po kaldra.