Rašyk
Eilės (71147)
Fantastika (2143)
Esė (1678)
Proza (10250)
Vaikams (2469)
Slam (55)
English (1077)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Beeidamas gatve nuplėšiau eilinį žalią plakatą vaizduojantį, kaip mūsų kariai šaudo vaikus. Netoli kabantį geltoną, rodantį geltonšalmius, vedančius žmones į šviesų rytojų, taip pat pasiėmiau, bent bus kuo įkurti laužą vakare. Abu buvo vienoda nesąmonė.
  Ši gatvė ir aplinkinės teritorijos kaip ir priklausė mums, tad naujus įtvirtinimus katedroje pasiekiau be didesnių sunkumų. Prie įėjimo išgirdau kažkokį seržantą, gyvai rėžiantį kalbą apie „greit ateisiančią pergalę“. Kurgi ne, aš taikos nemačiau net kai buvau vaikas, o dabar niekas kaip ir nepasikeitę. Registracijoje gavau vietą netoliese esančiame bute, taip pat neblogą maisto porciją.
  Eidamas  būsto link mačiau besirikiuojančius artilerijos pabūklus ir tiltą, kurį ryt turbūt kirsime. Po mūsų veiksmų bus kontrpuolimas, tada mūsiškių kontrkontrpuolimas, ir tokie „kontr“ vyks iki tol, kol kažkurios pusės strategai sugalvos, kad laikas tiltą susprogdinti. Po šio svarbios strateginės reikšmės taško atsiras dar koks nors, tada dar vienas ir viskas galiausiai baigsis nuolatiniu status quo, kuris konflikte jau tęsiasi galybę metų.
  Visi aplinkiniai rajonai jau buvo negyvenami daugiau nei dešimt metų, todėl realiai skirtumo, kur kariai lauks, nebuvo, visgi kažkodėl už pažeidimus buvo griežtai baudžiama. Kartu su manimi buvo paskirti du naujokai, vadinamieji „konflikto vaikai“. Šiai grupei buvo priskiriami žmonės iš trečios kartos, nemačiusios taikos. Aš pats, niekad jos nepatyręs, visiškai nesupratau, už ką buvo kovojama, tai ką turėjo manyti jie? Nutariau susipažinti.
  - Jau įpratot miegoti per artilerijos griaudėjimą?
  Akivaizdžiai nebuvo, nes klausiamai į mane pažiūrėjo. Gal dar net nebuvo matę rimto bombardavimo.
  - Na gerai, supratau. Tai gal bent pasakysit, iš kur čia buvote paskirti?
  - Rygos.
  - O aš iš Kauno.
  Vadinasi, nieko vyrai. Blogiausia, kai atsiunčia nemokančius kalbos. Tokie miršta kaip musės – nesupratę įsakymo vienaip ar kitaip atsiranda priešų ugnies linijoje. Atėjo laikas pasilinksminti.
  - Pasakykit man, už ką mes čia kovojame?
  Abu suglumo. Tikrąja to žodžio prasme, niekas to nežinojo. Bet buvo keli šabloniški atsakymai, į kuriuos visi laikėsi šventai įsikibę.
  - Už žaliųjų vertybes, - niekas tu mūsų vertybių taip ir negalėdavo išvardyti, bet niekas negalėjo ir paneigti.
- Už pergalę.
  Taaaip, kovojome tam, kad laimėtume. Įdomi priežastis. Karas tęsėsi tiek metų, kad ne tik priežasčių niekas nežinojo, bet net ir pradinių pavadinimų – buvome tiesiog žalieji ir geltonieji. Ar dar nors kuo skyrėmės? Nežinau. Abejoju. Kiek esu su priešininkais grūmęsis iš arti, jų kūnai atrodo taip pat, kaip ir mūsiškių, kraujas taip pat nesiskiria.
  Tokie sudėtingi klausimai mūsų situacijoje esantiems žmonėms nėra priimtini, todėl greitai ėmėme mąstyti, iš kur gauti maisto. Geriausia, ką mums siūlė ši negyvenama sritis, – paukščiai, įsikūrę apleistuose būstuose su išdaužtais langais. Šiems gyviams turėjau pasigaminęs tylų šratukinį pistoletą. Paškt, ir nebėra balandžio.
  Po vakarienės prasidėjo bombardavimas tiek iš mūsų, tiek iš geltonųjų pusės. Griuvo stogai, virto paminklai, dangus spindėte spindėjo ir apskritai buvo gražus vaizdas akiai. Taiklus sviedinys pataikė tiesiai į vieną iš mūsų pabūklų ir išmetė artileristus kelių metrų spinduliu. Viską apgaubė dulkių rūkas, nieko nebuvo matyti. Prie šio melodingo sproginėjimo ir užsnūdau. Žinoma, pataikyti į mane visada galėjo, bet koks skirtumas, ar taip atsitiks miegant, ar ne?

  Su savo dviem ginklo broliais prisijungėme prie didelės eilės karių, išsirikiavusių palei upę. Viena dalis bėgs per tiltą, kita, tarp jų aš, plauks pripučiamomis valtimis, tempiamomis lyno, pritvirtinto kitoje pusėje. Kitaip tariant, vieni bus sušaudyti, kiti paskęs, o daliai laimingųjų pavyks arba kažkaip prasiveržti, arba parbėgti atgal. Mano tikslas buvo priklausyti laimingiesiems, nieko daugiau.
  Po vakarykščio bombardavimo tikslas atrodė gan juokingai – išsprogdinta dykynė. Pasigirdo šūvis, ataka prasidėjo. Tiltas buvo apšaudomas nuo pat pradžių, nors abejoju, ar geltonieji nors ką ten įžiūrėjo per visas dulkes. Su porele iš buto įšokome į valtį ir ėmėme temptis į priekį. Greitai atsitiktinė kulką prašovė valtį ir tada jau pusiau vandenyje rankomis stūmėmės į priekį. Nusigavome iki upės šlaito. Aiškiai mačiau iš artimiausio pastato griuvėsių išlindusius šautuvų vamzdžius. Mūšio įkarštyje žmonės nemėgsta patys kažko galvoti, tad aš, kaip aukštesnio rango karys, galėjau laisvai naudotis savo jaunesniais draugais.
  - Tu! Bėgi į priekį ir įmeti užtaisą pro langą! Mes tave iš čia pridengsim!
  - Klausau!
  Naujokai lieka naujokais, ką padarysi. Įmetęs granatą nepakankamai greitai pasitraukė ir pats kartu su pora geltonųjų pabaigė savo gyvenimą čia. Jei neklystu, marmuro skeveldra pramušė veidą, bet nebuvo laiko geriau įsižiūrėti. Judėjome toliau. Įšokę pro langą su likusiu broleliu patogiai atsigulėme ant žemės ir ginklus įsitvirtinome ant geltonojo lavono. Priešais buvo aukštas pastatas, kažkur turėjo slėptis snaiperis. Iš apatinių aukštų vėl kyšojo dar vamzdžių. Laikas fosforo granatai.
  - Turi baltą granatą?!
  - Atrodo... taip, turiu!
  - Bėgi ir įmeti, pridengsiu!
  Šįkart jau pajutau mano veiksmus kritikuojantį žvilgsnį, visgi nubėgo ir, nors ir keista, spėjo pasitraukti – iš klaidų mokomasi. Viduje buvusiems pasibaigė ne taip gerai – fosforas nuėda odą. Aplink pasklido nemalonus degėsių kvapas. Atsistojau, patraukiau pasveikinti naujoko su pirma žmogžudyste.
  Kaip tik išėjęs pro duris prisiminiau įtarimus, jog kažkuriame iš aukščiau esančių aukštų turėtų slėptis snaiperis. Paskutinę sekundę pažiūrėjęs aukštyn net pamačiau jį patį.
  Per tiek metų nėra niekas į mane pataikęs ir net dabar normaliai užmušti negalėjo. Su nežmoniškai geliančia koja ir dar išmetęs ginklą nušuoliavau atgal, mano kolega padarė tą patį. Kurį laiką pabuvome toje priedangoje, galiausiai pasirodė pastiprinimas ir įsakė artilerijai netaupant amunicijos numušti mane pašovusį snaiperį, o su juo gal visą pastatą.

  Gavau atostogų. Koja buvo gerai sutvarkyta ir taisyklingai vaikštant neskaudėjo, todėl sukinėtis kartu su paskui frontą keliaujančiais karo medicinos daliniais buvo vienas malonumas. Buvo netgi labai gražu – vakare nuolat stebėjau fejerverkų šou, o dienomis pokšėjo kulkosvaidžių simfonijos ir galiausiai kiekvieną naują vakarą vis pasirodydavo pašautų mano likimo brolių. Visgi kaip karo veteranas, pašautas tik po tiek metų kovos, turėjau privilegijų. Pietus valgiau su sanitarais, o ne su kitais ligoniais ir realiai galėjau pats pasirinkti, kada vėl būsiu tinkamas tarnybai.
  Vienintelis nepatogumas – dažni kojos perrišimai. Paprastai sunkiai su žmonėmis susipažįstu, bet šiuo atveju padariau išimtį – perrišinėjimai buvo kas antrą vakarą ir vis su ta pačia sesele sėdėti nieko nekalbant pasidarė nemalonu.
  - Iš kur jūs?
  - Iš niekur, mano mama buvo seselė, visada keliavau su ja. O pats iš kur būsit?
  - Iki mobilizacijos gyvenau Klaipėdoje, tai tikriausiai galima sakyti, kad iš ten. Karo mokyklą baigiau Berlyne, todėl lygiai taip pat galima teigti, jos gimiau ten.
  - Gyvenimas yra karas, ar ne? - šypsodamasi paklausė.
  - Neee, karas yra gyvenimas, - taip pat pasistengęs nusišypsoti atsakiau. Procedūra buvo baigta, ištiesiau ranką:
  - Tadas.
  - Agata, - šyptelėjo.
  Vertingi draugai buvo retas ir rizikingas dalykas. Jiems pasimetus ar mirus, kurį laiką kankindavo slogi nuotaika, o laikant tokius žmones pašonėje, be reikalo vienas kitą saugant, galima rimtai pakenkti tiek sau, tiek kitiems.
  Vakarus leisdavau ant buvusios autobusų stotelės suoliuko, kuris tuo metu buvo atsisukęs tiesiai į frontą, toje pusėje vyko daugiausiai veiksmo, tad buvo galima patogiai stebėti sprogimus. Po pasilabinimo su Agata laisvalaikį jau leisdavau ne vienas. Vieną kartą ji priėjo, paklausė, ar gali prisėsti, o paskui tai jau tapo įprastu dalykus. Pirma daug reikšmės tam neteikdavau, pakalbėdavome šiaip apie dalykus, įvertindavome sprogimus. Galiausiai pasiilgęs vienatvės atsisveikindavau ir patraukdavau savo palapinės link. Ir taip kas antrą vakarą.
  Kad ir kaip būtų keista tai pripažinti, šie susitikimai tapo prieglobsčiu nuo nesibaigiančių mūšių. Galiausiai ir vietą pakeitėm – priešingai, nei pirma, sėdėdavome nusisukę nuo sprogimų, dažniausiai už kokios sienos ar barjero, kad net jų negirdėtume. Įprastų rūbų neturėjau, tačiau prieš eidamas pas Agatą visada palikdavau tiek šalmą, tiek bet kokius ginklus palapinėje. Ji savo ruožtu nusiimdavo raudonojo kryžiaus ženklus, kurie kažkaip išliko net ir išnykus pačiai organizacijai, ir kitus profesiją primenančius ženklus. Prieš tai niekad negyvenęs taikoje, pagaliau jos sulaukiau, nors  tikriausiai trumpam.
  Vieną iš vakarų  po nesėkmingo mūsiškių puolimo pasidarė aišku, kad, kaip visada, puolimas tuoj apsisuks. Po kelių minučių tylos ji pirma atsidususi pradėjo:
  - Kada planuoji grįžti?
  - Kol kas niekas nešaukia... puolimas iki šiol sėkmingas, galbūt pagaliau ateis pergalė, - net nežinau, kas paskatino mane pasakyti šį melą, - ir grįžti nebereikės.
  - Ir šie vakarai niekad nesibaigs?
  - Niekad.
Agata į mane atsirėmė ir pradėjo verkti. Apsikabinome ir taip išsėdėjome iki pat ryto.

  Blogiausias žadintuvas pasaulyje – oro pavojaus aliarmas. Tokie puolimai buvo ypač reti, nes po ilgo karo nei viena pusė neturėjo pinigų nei pilotų, nei lėktuvų išlaikymui. Nuo fronto sklido smarkus susišaudymas, o virš mūsų stovyklos ratus suku keli mirties pilni paukštukai. Vienas toks nusitaikė žemyn ir paleido salvę iš savo kulkosvaidžių. Užsiliepsnojo sunkvežimis ir kažkas liko be pusės kūno, bet dar kažkaip rėkė. Pats dėtis neturėjau kur, todėl kartu su Agata nubėgau į jos dalinį, kur išvažiuoti jau ruošėsi kelios mašinos. Žinojau, kaip jie baigs, bet taip pat numaniau, jog jei jie nenukreips dėmesio, mums vilties taip pat nėra. Sulaikiau Agatą ir pasakiau, kad važiuosime paskutine mašina. Du pirmieji autobusiukai pajudėjo. Nenuvažiavus dar nė šimto metrų, vėl pasigirdo kulkosvaidžiai ir sunkvežimių nebeliko. Vienas iš vairuotojų išsigelbėjo.
  - Laukan!
  Agata ir dvi jos kolegės išbėgo paskui mane. Pirma kvailystė, kurią jos sugalvojo padaryti, – padėti išsigelbėjusiam vairuotojui. Vėl pasigirdo šūviai ir iš dviejų kolegių liko viena, greitai ir nebeliko ir kitos. Nusitempiau Agatą paskui save. Mes turėjome būti tie laimingieji, kurie išsigelbėja. Nebe aš, bet mes, tegul miršta nemokantys išgyventi, kam rūpi?
  Išbėgę iš stovyklos pamatėme blogiausią galimą vaizdą – lėktuvai išmetė kelis geltonųjų desantininkų būrius. Per visą suirutę nebuvo laiko grįžti ir pasiimti savo skiriamuosius ženklus bei ginklą, Agatai tas pats buvo su medicininiais skiriamaisiais ženklais. Artėjantys mūsiškiai tikriausiai tiesiog nušaus mus kartu su desantininkais. Pasislėpėme senose arklidėse ir tikėjomės, jog čia mūsų neras. Aš tiesiai už durų, šieno kupetoje, o Agata kitame gale, už sienos. Pirma pro duris išlindo du durklai, o vėliau ir patys kareiviai. Nepatikrinę, ar saugu, abu užėmė pozicijas prie lango. Abu buvo snaiperiai, saugoję saviškius iš nugaros. Svarbiausia, kad Agata iš įtampos nepradėtų šaukti ar isteriškai juoktis. Netoliese pasigirdo šaudymai. Nežinau, ką čia veikė šie keli desantininkų būreliai, bet visos mūsų atsitraukiančios jėgos jie niekaip negalėjo sulaikyti. Kažkieno neapgalvotų sprendimų aukos.
  Išgirdau šarvuočio šūvius, susišaudymas nutilo. Snaiperiai šoko nuo langų – matyt, jų draugų nebeliko ir ginti užnugarį nebeliko prasmės. Visgi toks staigus šuolis buvo keistas. Negi juos spėjo pastebėti? Atsakymas pasidarė aiškus vėl pasigirdus šarvuočiui. Stambūs šoviniai išvertė beveik visą sieną, šauliai bandė išbėgti, bet buvo nuskinti kulkosvaidžių ugnies. Dabar buvo svarbu, kad  žalieji mūsų nerastų ir nepalaikytų geltonųjų bendrais. Pasitikėti neapsimokėjo niekuo, panašioje situacijoje taip suradęs kelis žmones be skiriamųjų ženklų turbūt pats juos nušaučiau.
  Visas būrys užėjo patikrinti arklidžių. Ir nė vieno pažįstamo. Vieni apžiūrinėjo geltonųjų šautuvus, kiti atlikdami savo karo ritualus nuplėšė mirusių priešų antpečius ir pasiliko sau, treti, mūsų nelaimei, tikrino aplinką. Pora karių žengė tiesiai link Agatos slėptuvės. Žingsnis po žingsnio. Nuėjus už sienos, nepastebėti jos net nebūtų buvę kaip.
  Juk aš turiu būti tas laimingasis, kuris išgyvena. Tegul ji pati tvarkosi. O gal laimingo atsitiktinumo dėka kariai apsisuks. Nagi, apsisukit. Stokit. Kas gelbėja kitus, pats pražūva. Ne, negaliu, turiu išlikti.
  Likus žingsniui iki Agatos slėptuvės, atsistojau ir sušukau „pasiduodu! “. Visi atsuko šautuvus į mane. Apie dvidešimt drebančiomis rankomis laikomų automatų žiūrėjo į mane. Žinau tokias situacijas, tuoj kažkas iš nervų paspaus nuleistuką, tada kiti, nesuprasdami, kas vyksta, ir patys pradės šaudyti, o paskui visi apstos mirusįjį ir galvos, kas čia nutiko. Kaip puikiai viskas susiklostė. Kol nebuvo skirtumo gyventi ar mirti, niekas manęs nepaimdavo, o tik supratus, kad gal visgi gyventi yra dėl ko, tuoj sušaudys savi.
  Vienam iš karių nuo suprakaitavusios kaktos nukrito prakaito lašas  tiesiai ant ginklą laikančios rankos. Staigus pojūtis dar labiau timptelėjo jau ir taip įsitempusius nervus ir vaikinas nejučia iššovė. Tai ką, jau ir viskas?
2011-04-17 18:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-17 23:36
negative
Jau pats pirmas teksto žodis kliūna. Ko baubi? Kam jam beeiti, jei gali tiesiog eiti? Taisyčiau į „eidamas“, neaiškiau nebus.
„ <...> bent bus kuo įkurti laužą vakare. Abu buvo vienoda nesąmonė.“ Bus, buvo... ach, jie taip arti vienas kito, erzinanti trintis.
„ <...> kaip ir priklausė mums <...> “ kam ta dvejonė? Arba priklauso, arba ne. „Buvo galima sakyti, jog priklausė mums“ – m, ką manai?
„ <...> todėl realiai skirtumo <...>“ kam tas realiai, nerealių skirtumų gi ir šiaip neieškome. Ir dar kur ne kur vėl tą savo realiai klijuoji, mesk lauk.

Na, o liovusis kabinėtis prie gal ir menkniekių galiu pasakyti: tekstas sarkazmu pateptas (užuomina į pseudonimą), geras. Pabaiga buvo tokia, kokios aš tikėjausi, bet vis tiek ji gera. Iš pradžių tingėjau skaityti, bet neprailgo. Per naktį pasvarstysiu ar mėgiamiausio štampą dėt.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą