Kol grįšiu nenubusk

Pakvimpa skalbiniais. Nutipenu į rytą
Išdžiaustyti vienatvių ir paklodžių
Ir topoliais senais pro langus pradarytus
Nebando sprukti vakarykščiai žodžiai

O mano kiemo šuo, na tas, kur vakar skalijo
Dabar apsnūdęs glaustosi prie kojų
Ir, rodos, pamiršau ir netgi būti gali,
Neprisiminsiu kaip kadais nutolom

Vis dar drėgnais plaukais neužsisagsčius palto
Kol tu miegi, tyla grįstom gatvelėm
Išbėgu išsikeist kutenimo nekalto
Paširdžiuos į pilnus krepšius gyvenimo

Ir taip keistai gražu, na taip, kai verkti norisi
Tik lyg pasiutęs ratais zuja kiemsargis
Ir, rodos, pamažu ir taip iš lėto, rodos
Sušyla mintys ne pernakt atvėsusios

Išbėgu – nepajausk, kol grįšiu nenubusk
Tegu į širdį lietvamzdžiais iškapsi
Kas lieka po lietaus - sugersiu už abu
Ir jau nebeskaudės kai atsimerksi