Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kajos vis nėra, nors turėjo atvažiuoti kone prieš valandą. Monika ir vėl vėluoja. Ach, ta boba! Visai nesistebiu, kad Maikas nebepajėgė su ja gyventi – kaipgi galima gyventi su žmogumi, kuris nesiteikia su pagarba laikytis nė vieno savo pažado? Karjeros laiptais užkopusi advokatė, pasakiškai gaži, pavydėtinai turtinga – ar tai suteikia išskirtines teises kitų negerbti? Pirmą kartą ją pamačius, mano kūnas susitraukė, visos durys užsidarė. Į grindis stuksenantys aukštakulniai varė siaubą, apranga skleidė šaltį: juodos pėdkelnės, juodas sijonas, juodas švarkas – mirtino griežtumo įsikūninjimas. Vienintelis žmogiškas papuošalas jos povyzoje buvo kaštoninės garbanos. Lūpos grakščiai šypsojosi, bet šypsena atrodė negyva, išspausta ne iš noro, o iš pareigos. Veidas. Ach, ir vis dėlto, kokia ji buvo graži! Tai matant tesinorėjo kuo greičiau pasislėpti, nesvarbu kur, kad tik nereikėtų stovėti susitraukus priešais šitą tobulą sutvėrimą. Šalia jos net Maikas su savo išsitaršiusiais plaukais ir palaidais marškiniais pasirodė toks mažas ir menkas. Gal todėl jie vienas kitam netiko? „Ji buvo man per gera“, – paaiškino jis, kai vieną kartą įsidrąsinau apie tai užklausti. Su Monika jis šnekėjo neįprastai, tarytum bandytų slėpti savo danišką akcentą, tarytum gėdintųsi savo praeities ir bėgtų nuo to, kas esąs. Tuo tarpu jos kalba man atrodė svetima, pilna nesuprantamų frazių, kiekvieną sakinį ji užtvirtino grakščiu kulniuko kaukštelėjimu. Besiklausydama suvokiau, iš kur Kaja tokia – juk ji visai kaip motina – kas kitas įstengtų prikišti į mergiotės galvą tiek puikybės? Skaudžiausia, kad pats Maikas nesuvokia, jog visi išmintingi žodžiai dukros lūpose tėra motinos pasėtos sėklos. Mergiotė kaip mikrofonas šneka mamos žodžiais, ir tėvas tiki. Tai siutina, beprotiškai siutina. Kiek kartų besiklausydama jos postringavimų, iš paskutiniųjų valdžiau viduje gaivalą ir gniaužiau savyje pagundą griebti mergiotę už smakro ir iškošti: „Užsičiaupk tu, išpuikęs padare! “ Bet – ak, Dieve – privalau išlikti nešališka. Ir vėl nešališka, tarytum vertėjų taisyklės persekiotų mane visur, kur beeičiau. Esu tik pašalinė, priversta patylom stebėti, kaip tėvas paikina savo dukterį ir iki šiol leidžiasi būti stumdomas moters, kurios jau seniai atsisakė.
    Atvykusi Kaja dažnai įsitaiso netoliese ir neatsitraukdama spokso į mane, tarytum vertintų: „Ar ši nemokša tinka mano tėčiui ir jo namams? “ Pasijuntu niekam tikusia, visiška nevykėle. Kartais ji mane kalbina, tada tampu pikta, kaip žvėris pikta.
    „Mano mama yra princesė, –  kartoja mergaitė, – pati gražiausia princesė. “
    „Tu irgi princesė“, – atsakau, vildamasi, kad tai išgirdusi ji nutils.
    „Taip, kai užaugsiu, ir aš būsiu princesė, – svajoja ši, – tokia kaip mama. “
    „Tu jau dabar tikra princesė! “ – atsakau susiraukusi. Balsas piktas – kitaip nesugebu.

    Tą žiemos dieną vėl negalėjau išsisukti nuo dalyvavimo jų sugalvotuose užsiėmimuose. Maikas pareiškė, kad turi man ir slides, ir aprangą, tad nebeliko jokių galimybių atsisakyti kartu su jais važiuoti į mišką. „Buvau apsileidęs, laiku nepastačiau Kajos ant slidžių, tad vis dar dreba kaip ožkelė, – kalbėjo jis tepdamas slides. – O tu – gerai šliuoži? “ Jau išmokau jam nemeluoti, todėl prisipažinau, kad ant slidžių vos tepastoviu, bet jis, savaime suprantama, netikėjo. Kurgi tikės, juk Gunda yra gabi: gabi studentė, gabi plaukikė, gabi vertėja. Tad ir slidės jai turėtų prie kojų lipti.
    Stabtelėjau stačios nuokalnės viršūnėje. Maikas šliuožė pirmas, o Kaja paskui mane. „Nors kartą nesugebi manęs pralenkti, paika mergiote. “ Pamačiusi, kad ji artėja, įkvėpiau ir pasileidau. Nuokalnė buvo nepažįstama ir statesnė, nei tikėjausi. Iškrypusi iš vėžių, nebeišlaikiau pusiausvyros ir susmigau į sniegą. Nejudėdama klausiau, kaip garsėja Kajos klyksmas. Mano slidės galiukas stipriai trūktelėjo ir vėl sustingo, mergaitės balsas nutilo. Baikščiai kilstelėjau galvą. Ant puraus sniego plėtėsi raudona dėmė. Bandžiau pasiekti, bet pusnis buvo gili, o Maikas greitesnis. „Nieko, nieko, tik nosyte kraujuoja“, – ramino jis dukrą. „Maaamaa. Noriu pas maaamą“, – klykė Kaja. Besikeldama slidės galiuku netyčia stuktelėjau jai per ranką. Vėl parkritau, slidė pakilo į orą. „Monika Klevlan“, – pamačiau prie apkausto. Maiko raštas. Jo ranka įrašė tą vardą ant slidžių ir ant gyvenimo: savo gyvenimo, mano gyvenimo.

    Dirsteliu į laikrodį – be penkių pusė dviejų. Monika vis dar neatvažiavo. Jaučiu, kaip pilve kunkuliuoja puodas, tuoj tuoj išsiverš garas, nuplikydamas visą mano kūną. Gaila, kad Maiko nėra – taip norėtųsi, kad jis suprastų ir mane, ne tik vargšelę advokatę Moniką, kurią bet kuriuo paros metu atakuoja klientai – tik pamanyk!
    Penkios po pusės. Mano puodas šnypščia, kildamas iki pat paširdžių. Bandau įsivaizduoti, ką pasakysiu, kai jos atvyks. Vos tik mama išeis, nugrūsiu Kają į kambarį ir užtrenksiu duris. Kad ši nesėdėtų nutaikiusi į mane savo zuikišką snukutį ir išpūstas akis. „Kodėl tu tokia pikta? “ – klausinėja, kai su ja nekalbu. Kodėl aš pikta?! Tikrai – kodėl aš pikta?
    Išgyvenau čia jau keturis mėnesius, tačiau tarp Maiko ir dukros vis dar jaučiuosi lyg svetimkūnis, dar kvailesnis, dar vaikiškesnis nei šešiametė mergytė. Prieš persikraustymą išsisukti būdavo nesunku – tas dienas, kai Kaja lankydavosi pas tėvą, skirdavau mokslams. Bet dabar sunkiau. Net nenutuokiau, kaip pritinka elgtis, ką galiu mergaitei duoti, kaip su ja bendrauti, o tuo labiau – ką jai turėčiau jausti. Kol kas tejaučiau neapykantą ir tai mane pačią be galo kankino. Tiesa, laikui bėgant išmokau nebebūti tokia pikta. Kartais netgi sutikdavau viena ją prižiūrėti. Kaip ir šį kartą.
    Laikrodžio rodyklės pasiekia be dešimt dvi. Pažadėjau, kad pabūsiu aukle, kol Maikas sugrįš iš universiteto. Bet jei Monika nepasirodys dar dešimt minučių, tikrai mausiu pro duris.
    Įdomu, ar mažoji zuikytė supranta, kaip erzina, kai ji stebi mane savo rudomis akutėmis? Dar nesu patyrusi, kad žmogus šitaip į mane žiūrėtų – tarytum tas žvilgsnis skrostų kiaurai iki mano sielos dugno. Nesuprantu, kokiais būdais mama sugebėjo savo vaiką šitokių manierų primokyti.
    Be penkių dvi. Užplūsta palengvėjimas: vos tik išeisiu pro duris, viskas išsispręs. Tada jau Monika bus ta, kuri laukia. Bandau įsivaizduoti ją stovint už durų. Pagaliau ji nebebus pažangi advokatė, tik vieniša mama su vaiku ant kaklo. Geri advokatai pas klientus su vaikais juk nevažinėja.
    Pagaliau. Dvi po dviejų. Taip, dvi po dviejų. Du-du. Ar tai ženklas ir, jei taip, geras ar blogas? Apsiaunu batus, susirandu raktą. Vėl bandau įsivaizduoti Moniką už durų. Raktas išslysta iš pirštų ir tarkštelėjęs į grindis pasislepia po batų dėže. Nukritusi ant kelių susiriečiu, nosis įsiremia į Maiko batą. Tepalo kvapas priemena žvakių aromatą bažnyčioje. Visai kaip per senelio laidotuves. Sustingstu lyg maldai, kūną persmelkia graudumas. „Viešpatie, juk negaliu šitaip elgtis, negaliu išeiti nieko nepasakiusi. “ Ištiesiu ranką ir saujoje suspaudžiu raktą, lyg ubagui numestą pinigą.
    Ant šaldytuvo randu prikabintą lapuką: mamos telefonas. Bandau iššifruoti Kajos iškeverzotus skaičius. Laukiu begalybę, bet girdėti tik monotoniškas pypimas. Skambinu Maikui.
    – Pasuksiu vėliau, – atsako jis ir, man nespėjus net prasižioti, išjungia.
    Skambinu dar kartą. Auga įsiūtis. Kaip cunamis.
    – Gunda, aš negaliu dabar. Pasuksiu vėliau.
    – Ne vėliau! – šaukiu. – Klausyk! Mane viskas užkniso! Ta tavo... ta boba... ta Monika dar neatvažiavo! Kas aš – tarnaitė, kad čia sėdėčiau ir laukčiau? Tai atvažiuoja, tai neatvažiuoja, tai per anksti, tai per vėlai – kaip tik jai patinka. Kas aš tokia, kad turiu kiekvieną kartą laukti?
    Šaukiu skubėdama, šimto kilometrų per valandą greičiu, kad tik nebūčiau pertraukta. Bet mane sustabdo ne žodžiai, o dar negirdėtas Maiko tylėjimas.
    – Aš nebelauksiu. Girdi? Aš išeinu. Girdi? – kartoju, bandydama išpešti bent žodį.
    Dar nesu patyrusi Maiko šitaip tylint. Nesu mačiusi ir siuntančio. Pagalvoju, kad turbūt būtent taip jis pyksta – tylėdamas. Kito paaiškinimo tiesiog nerandu.
    – Išeik.
    – Ką?
    – Būk gera, Gunda, išeik. Taip bus geriau.
    Keistas prašymas, tuščias balsas – viskas taip pribloškia, kad nebepajėgiu ištarti nė žodžio. Susileidžiu ant batų dėžės ir žiopsau į tarp pirštų suspaustą raktą. Niekur nebeskubu. Tiesą pasakius, net nežinau, kur taip skubėjau, kur ketinau lėkti. O dabar – kur turėčiau eiti dabar? Gal vis dėlto nereikia niekur eiti, tik sulaukti Maiko, atsiprašyti, atleisti. Na jau ne, jei jis mane šitaip išvaro iš namų... „Išeik. Taip bus geriau. “ Dieve mano, pats mane čia atsivežė, pats siūlė įsikurti, o dabar ramiai išvaro kaip nebereikalingą šunį. Gal ir Moniką šitaip išvarė – panaudojo kiek patinka, o tada išmetė? „Maikas Kevlanas yra sukčius“, – nejaugi mergos buvo teisios? Nejaugi šitaip išsidūriau?
    Nerandu kuprinės, todėl susiieškau du didžiulius maišus, sugrūdu savo daiktus. Išeinu.
    Slenku gatve. Išsipūtę maišai daužosi į blauzdas. Aštrios rankenos skaudžiai įsirėžia į pirštus. Sunku. Bet dar sunkiau panešti tai, kas tvenkiasi viduje. Nuo slepiamų ašarų burnoje tampa sūru. Jaučiu, kaip kakta skyla pusiau. Norėtųsi susileisti ant sniego krūvos ir sustingti. Sušalti į ledą, sustoti vidury kelio priešais artėjantį automobilį, žengti žingsnį nuo stogo – staiga prisimenu visas kvailas istorijas. Gal nėra jos tokios kvailos, gal ir man viena iš jų tiktų. Ir mane radęs Maikas gailėtųsi, visą gyvenimą gailėtųsi.
    Galvoju apie Paulių. Tik nesuprantu kodėl – juk aš jo neišvariau. Iš pradžių pati išvykau, po to jis pareiškė, kad nebenori būti kartu. Ir visgi, dabar šliauždama apledėjusia gatve, pajuntu begalinę graužatį. Gal reikėjo daugiau kartų ištarti „pabandykim“. Ką tada jam pasakiau? Ne, neprašiau išeiti, kaip Maikas. Ir vis dėlto mano žodžiai turbūt skaudino tiek pat, kiek tie, kuriuos pati šiandien išgirdau.
    Spaudžiu gerai pažįstamą mygtuką. Katrinė Krog. Vienintelė vieta, kur dabar galėčiau eiti šiame mieste, o gal ir visame pasaulyje. Vėl esu niekam nereikalinga, bjauri lyg vikšras. Viešpatie, drugeliai juk ilgai negyvena – kaip iki šiol to nesupratau? Štai kaip nutinka, kai leidžiame, kad kiti priaugintų mums sparnus.
    Įžengiu į kambarį, sunkiai pastatau maišus, liūdnai atsikvėpiu. Kaip benamė. Katrinė nužvelgia mano atsineštą turtą. Pajuntu, kad būtent šie sunkūs maišai šiandien viską keičia – jei tik jų nebūtų, galėtume ramiai susėsti prie stalo virtuvėje ir visą vakarą plepėti apie niekus arba klausytis muzikos. „Arbatos? O gal alaus? “ – paklaustų ji. Atsakyčiau net nesusimąsčiusi, todėl gaučiau ne tai, ko tą dieną noriu. Bet būtų visiškai nesvarbu. Viskas būtų gerai, viskuo džiaugčiausi. O šį kartą atrodo, kad niekas netinka. Kad ir kaip ilgai svarstau, nesugalvoju ką atsakyti.
    – Juk kartojau, kad su juo neprasidėtum. Sakiau, kad jis aferistas.
    Norėčiau jai pritarti, bet kažkas neleidžia.
    – Ką daugiau jis pasakė?
    – Nežinau, gal jis ne taip... – imu abejoti.
    – Kvaiša tu! Nusispjauk į tą priedurnį filosofą. Susirasi naują, normalesnį.
    Sėdžiu ir tyliu. Viduje šėlsta pasiutimas, tvinksta graudus skaudulys, bujoja kaltės jausmas. Norėtųsi pasidalinti į daugybę dalelių, kad visi šie jausmai galėtų išsilakstyti, nebeplėšydami manęs į skirtingas puses.
    – Ar nematei, kaip jis panas kabina? Per paskaitas nužiūrinėja?
    „Ach Katrine, turbūt tu teisi. Tik aš tokia kvaila. Vėl nemoku paleisti. O jei tik Kaja... O Viešpatie, ar tai Kajos kaltė? “
    – Klausyk, varom į miestą, – sumąsto Katrinė. – Prasiblaivysi nuo minčių.
    Imu spyriotis, bet galiausiai pasiduodu. Išknisu vieną iš atsineštų maišų. Užsitempiu džinsus, persirengiu palaidinę. Stebiu, kaip draugė staiposi priešais veidrodį, išvertusi akis dažo blakstienas, ryškiu pieštuku apvedžioja lūpų kontūrą. Atsisukusi nužvelgia mane. Ji tokia graži – kaip spalvingas drugelis. Nereikia net idiotiškų filosofo pagyrimų, ji pati moka išskleisti sparnus ir visus žavėti.
    – Sėsk, – paliepia, – padažysiu. Kaip tu gali bernus suvilioti, jei nepasirūpini išvaizda? Su savo mokslais tik trenktus filosofus jaudini. O sveikiems vyrams reikia grožio, nieko kito, tik grožio, – nesiliauja mokyti, dailindama mano veidą.
    Atsistojusi pagriebiu stiklinę, prisipilu vandens. Nepamenu, kada paskutinį kartą dažiausi, lūpdažiai limpa prie stiklo, vanduo ištrykšta pro lūpų kraštelius. Apsilaistau džinsus. Vėl knisuosi po maišą, ištraukiu naujas kelnes. Katrinė atsisukusi nužvelgia mano nuogas kojas.
    – Velnias, kaip tu sugebi būti tokia plona? Tu tokia graži, nesvarbu ką beapsirengtum. O man nė vienas drabužis nebetinka, – kalba, tampydama savo palaidinę.
    Pagriebusi sulankstau savo išnaras ir grūdu į maišą. Ant grindų skardžiai tarkšteli iš kišenės išslydęs raktas. Pakeliu, atsegu piniginę ir paslepiu raktą mažytėje kišenėlėje. Smiliumi perbraukiu per banknotus: du šimtai, penkiasdešimt, šimtas... Kiek galiu išleisti, kada vėl gausiu stipendiją, ar užteks? Žinoma, juk susitaupiau – begyvendama pas Maiką nepirkau maisto, už bendrabutį irgi nebereikia mokėti, todėl tapau turtinga. „Viešpatie, kokia aš karvė, kokia šlykšti, niekinga būtybė! “
    Katrinė nužvelgia mano veidą.
    – Na, kas gi čia dabar?! – ji perbraukia man per paakį. – Tau net tušas nesilaiko. Na ko tu? Ko tu bliauni?
    – Leisk man vienai, – išlemenu ir sprunku pro duris.
    Velku kojas per kauburiais supluktą sniegą. Vėjo gūsiai kelia piestu plaukus. Nepasiėmiau kepurės, nušąlu ausų snapelius, kelnės irgi per plonos. Trinu paakius ir laižau pajuodusį piršto galą. Iš už nugaros girdžiu atpūškuojant šunį, atsigrįžtu: „Atbėk, atbėk, na, greičiau! “ Ach, juk tai ne Mila. Niekas neatsiveja. Niekas.
2011-04-17 00:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-18 15:39
Linas Umbrasas
Nuostabu sutinku su Gijos komentaru. Nuteisti savo pagrindinį personaža, man tik reiškia, kad autorė nebijo būti savikritiška ir savo atžvilgiu, o tai mano manymu yra rašytojo kelias į sėkmę ir nuostabus žmogaus bruožas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-17 22:39
Mylista sutinka su viskuo
Skaitydamas šypsojausi - oi kaip pažįstama šitokia moters būsena. Pavaizduota labai gerai, turbūt todėl, kad rašoma pirmu asmeniu, tai skamba tikrai įtikinančiai.

Didelis teksto pliusas taip pat, kad yra konfliktas, jo pilna. Apie tai visada įdomu skaityti.

Patarčiau peržiūrėt, perdaryt pirmus sakinius. Jie turėtų labiau kabinti, medžiagos, emocijos tam yra sočiai. Pvz. šitas sakinys skamba puikiai - galėtų eiti pradžioje, kad pagautų skaitytojo dėmesį: "Pirmą kartą ją pamačius, mano kūnas susitraukė, visos durys užsidarė."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-17 21:58
pilkė_
Visiškai pritariu Gijos komentarui. Būtent dabar, regis, supratau veikėjos kitoniškumą.
Ir už tą kitoniškumą - didelis didelis raktažolės žiedas :).
Viena smulkmenėlė - ar čia tyčia autorė taip daro su personažais - kur Paulius, ten ir Mila? Jei netyčia, tai gal tą šunelę veikėjai jau būtų laikas primiršti? Jei tyčia, kad parodytų vaikiško prisirišimo paralelę... tai gal irgi užtektų ankstesnių dalių... nors vėl nežinau. Turintys šunis gal pasakytų ką kita...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-17 16:56
Gija_
Tikra.išbaigta.išjausta.Emocijos burbuliuoja ir šokinėja per kraštus. žinote, kas šioje istorijoje nauostabu ir nešališka? Jūs pati. Nes pagrindinės veikėjos neidealizuojate, nestojate į jos pusę, neteisinate ir neginate. Leidžiate jai būti žmogumi su pilna kuprine savybių-nepasitikinčia savimi, nekenčiančia, pystančia, maištinga, išdidžia, silpna, bijančia. Paliekate skaitytojui pačiam skenuoti per kiekvieno individualią vertybių ir moralės bazę išteisinant ar pasmerkiant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą