Vizija

Prakalbėk kaip puruša prie žydičios vyšnios,
skersgatvėly mažam, kur nestoja taksi.
Gal esi tu lemtis, atsiųsta paties Krišnos?
Gal tik žemės pilkos tu smiltelė esi?

Tik prašau - kaip paplentės akmuo netylėki.
Tylą perkirski žodžio ar žvilgsnio žaibu,
kad galėčiau tavim, kaip savim įtikėti,
iš minties, iš kančios ir iš Hari darbų.

Aš matau: tavo lūpose skamba jau žodžiai,
bet, deja, vis dar jų negirdžiu kažkodėl...
Gal tuo dievas įspėjantį pirštą parodė
ir panoro, kad grįžčiau iš sapno aš vėl.

Taigi, viskas išnyksta kaip dūmas sandalo.
vedų žodis teisus, lyg lašelis vandens:
tiktai tas, kas nuo žemės aistrų apsivalo,
kažkada į palaimą nirvanos įžengs... -