nepabaigtas eilerastis

ilgėdamasi
kol vis labiau skleidėsi lapai
kasdien vis labiau skleidėsi lapai
paversdami mano aklumą 
šviesiai žaliu žydėjimu

aklai ilgėdamasi,
aklinai, nesuprantant žiūrėdama
kaip oras, tuščias ir įprastas
pildėsi priminimu apie užimtą kvapą
ir greit jau nebuvo kur dėti akių

ir aš, ilgėdamasi, ir be ilgesio nematydama nieko
nesuprasdama šio savo aklo skaudėjimo
neturėjau nusiraminimo niekur
nes nebuvo nei gatvės nei namo
kur galėčiau sugrįžti

ir paskui aš jau nebuvau tikra
negalėdama pasitikėti vien tik savo įrodymais
kas tu buvai ir ar tu būtum galėjęs užgydyti
tokį ilgesį, tokį baisų aklumą