---

... įsikibs ir jau neišplauksi,
kol iš dangaus byra sniego
kąsnių mana,
tu pakeli drėgnas
kovo akis –

paukštis lyg sulėtintam Barto
filme stato namus iš savo sparnų,
akių karoliuos atsispindi
dalis tavo vaikystės –

tarp vandens ir dangaus,
tavo mažųjų vilčių pievos,

o kažkur
laukai kaip plaukai,
plaukai, kai laukai

sulipdo kelius,
prie kurių vasarą vertos
žemuogės,
mažosios mūsų dar
neprijaukintos uogos;

kryžkelėj
vienas į šiaurę –
toks liūdesio miestas su
rytinių varnų pulkais,
kitu galima eiti į pietus – ten, kur degs
akys ir kojos, o plaukai sulips
nuo lytėjimų,

plauki tarytum lauktum,
lauki taip, tarsi plauktum
per mano (p) laukus

o jei nematytum,
jei nors kartą galėtum nejusti,
ar tos saulės properšos
mūsų ledkalny,
ar tų neatrastų kelių –
į rytus ir vakarus –
paslaptis išliktų paslėpta,

o jeigu jau
viskas, taip tarsi po virtinės kalbų,
neišjaustų muzikos taktų,
skiemenavimo...

o kažkur ten jūra plaikstosi,
o kažkur ten yra krantas.