Dieniniai apmąstymai

1.

Įvažiavus atgal į miestą išvydau, jog jis  - nebe toks, kaip prieš išvažiuojant. Galingi milžiniški pastatai skendėjo rūke, stypsojo tarsi neįveikiami gigantai. Plaukianti pro šalį migla negalėjo pajudinti jų – regis, jie skendėjo amžinybėje.

Grįžties džiaugsmas ir buvo, tačiau ir tuo pačiu niekėjo vakuume. Turbūt todėl, kad, pirmiausia, seniai nebeaišku, kur aš grįžtu, o kur – ne. Kur mano namai?
 
Tarsi klajūnas bastausi po svetimą pasaulį, tarsi turistas apsistoju šituose namų rūmuose. Namai yra ten, kur būnu, tačiau visada atrodo, kad dar turiu kur grįžti.

Šiandien yra ypatinga diena. Kaip ten bebūtų, šiandiena turiu grįžti ten, iš kur kadaise išvykau bastytis. Kartais, nori nenori, tenka grįžti į pradžią ir susidurti su būtimi ir amžinybe tête-à-tête.

-------------------

2.


„Buvo rūkas, drėgnos tvoros. Kažkur ore šniokštė šakos, staugė vielos, vielos staugė! “. Po kojomis girgždėjo sniegas. Žali eglių spygliai kvepėjo žvakėmis, mėnuo mėtė šešėlius ant žemės.

Iš bedugnės gelmių kilo esybė. Nesavipakankama ir savikritiška. Akyse jos degė liepsnos. Liepsnose degė visatos ekspansijos.

Tik tą naktį buvo galima suvokti ir suprasti, kas vyksta. Vakarykštis vynas ir laimę spinduliuojanti draugų kompanija liko amžinoje užmarštyje.

-------------------

3.

Jėzus mokė, jog lengviau kupranugarį prakišti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę. Ką tai reiškia?

Dievo sūnus, atėjęs pasaulin ryžos ne perversmininku būt, o aukotis. Ką tai reiškia?

Ar Dievas pats sukūrė nuopuolį ir decadence, kurio likimo teatre sugalvojo dalyvauti jo sūnus.

Ar Jėzus mokė (o jei mokė – tai ar išmokė), ar tik atėjo paminkyti molio, rasto smėlio dėžėje?

-------------------

4.

Kasdien ateidavau. Duodavau jam savo paltą. Šitas atnešdavo numerį ir aš jam padėkodavau: „Ačiū“. Niekada nesulaukiau atsakymo – galbūt anas buvo liežuvį prarijęs, o gal ne kalbos žmogus. O aš kaip kvailys tik šypsojausi.

-------------------

5.

Mano draugas (kuris iš tikro ne mano draugas), manęs pastoviai klausdavo: „Argi mes ne graikai? “. Galima muštis į krūtinę, plakti save botagu ir raudoti: „taip“. Galima muštis į krūtinę, prisiurbus oro ją išpūst ir išdidžiai kartoti: „taip! Taip! “.

Sutikęs vegetarę pamaniau: „kokia gi tai kvailystė? “ Kadangi jos pažiūros buvo remtos etika bei politika, galėjau lengvai remdamasis dialektiniu metodu gražinti ją į plėšrūnų karaliją. Tačiau ar yra dalykas, apkartinantis gyvenimą labiau, nei tiesa, žinojimas, faktas?

Palaiminti tie, kas tai supranta. Ir tebūnie prakeikti būna graikai.