Istorija apie namus

Paleidusi lagamino rankeną, atsargiai apkabinau Maiką, bet tuoj pat atsitraukiau. Jis stovėjo ramiai, kaip uola, į kurią vėl galėjau įsikibti. Tik šią akimirką suabejojau, pasirodė, kad per vieną savaitę jis tapo svetimas.
    Vėl abejojau viskuo. Bandymas suvokti, kuriai šaliai priklausau, skausmingai įsisiurbė į kūną. Norėjosi sustabdyti lėktuvą pusiaukelėj ir likti sklandyti ore, niekada nebesileisti: nei į Lietuvą, nei į Norvegiją.
    Parvažiavusi rijau cepelinus, glamonėjau juodą duoną, godžiai laižiau varškėtą šaukštą. Šis maistas kėlė tokį pasitenkinimą, kad ėmiau pati savimi šlykštėtis, norėjosi viską mesti ir bėgti išsibliauti, susisukti į snarglių ir seilių patalą.
    Nors viduržiemio dienos Lietuvoje buvo ilgesnės, atrodė, kad ten tamsiau nei Osle. Ir šalčiau. Šaltis karaliavo autobusų stotelėse, parkuose, laiptinėse, svetainėse. Trūko. Trūko. Nesuvokiau ko.
    Vieneri metai – laikas, per kurį spėjau beprotiškai pasiilgti to, kas buvo sava; laikas, per kurį taip toli nukeliavau, kad nebemokėjau savo praeities pasiekti. Man jau dvidešimt treji, bet nė karto nebuvau susimąsčiusi, kaip greitai viskas keičiasi, tik aš to nejaučiu, nes keičiuosi kartu su esančiais šalia, su namais, gatvėmis, medžiais. Savo kambaryje nepastebiu, kad bėga metai, nes kartu su manimi nusitrina lova, stalas, sienos. Tačiau dabar atrodė, kad kažkas sustojo, o visa kita nubėgo per daug greitai, arba tiesiog pradėjome keliauti skirtingomis kryptimis. Įžengusi į savo kambarį, nedrįsau įjungti šviesos. Milos kvapas buvo dingęs. Sudribau į lovą ir gulėjau nejudėdama. Patalai buvo naujai apvilkti, svetimi. Įsikniaubiau į gėlytes audinyje. Bandžiau užuosti vaikystę, bet ji atrodė toli, nebepasiekiama. Suaugau? Ne, tapau svetima.
    Iš manęs reikalavo tiek daug. Reikalavo, kad vėl nutūpčiau, suskleisčiau drugelio sparnus. Bet nenorėjau. Buvo per ankšta. Rėmai, į kuriuos jie bandė sutalpinti mano gyvenimą, atrodė absurdiškai siauri.
    – Susiveikei darbą?
    – Ne.
    – Riebi stipendija?
    – Nelabai.
    – Susiradai vyrą?
    – Ką reiškia susiradai?
    – Gunda! Tai jau ištekėsi?
    – Kodėl turėčiau ištekėti?
    – Na ir višta tu! Jei tik pakabinai, tai ir čiupk. Pagalvok, nebereikės čia grįžti. Gerai uždirba?
    Ne, ne stotelės buvo šaltos. Ir ne laiptinės. Šalti buvo kambariai. Neberadau juose vietos.

    – Mažyte, ar jau greitai sugrįši? – močiutė spaudžia tarp delnų cepeliną, apsuka ratu, apglosto, deda į lėkštę, atgnybia naują bulvinės tešlos gabalą, vėl suka. Puode ima kunkuliuoti vanduo. – Padaryk likusius, – liepia man, pati skubėdama prie viryklės.
    Spaudžiu cepeliną, tešla klijuojasi prie delnų.
    – Kiek ten tave dar laikys? Ar dar neišmokai visko?
    – Dar pabūsiu, močiute. Dar mokausi.
    – Jei toliau šitaip skraidysi po pasaulį, nieko gero nebus. Neturėsi net vaikų.
    – Kokių vaikų, močiute? Aš dar net vyro neturiu.
    – Tai kurgi turėsi, jei lakstai kaip paukštis po Amierikas?
    – Aš ne Amerikoje, močiute. Norvegijoje.
    – Nuorviegijė? Bala nematė. Vis tiek užsienis.
    Paguldau pasišiaušusį cepeliną šalia dailių močiutės šedevrų.
    – Ateik gi tu į protą, Gundyte. Užteks tų mokslų, geriau mokykis gyventi.
    Močiutė pačiumpa mano cepeliną, pavarto, apglosto, o po akimirkos vėl paguldo į lėkštę, dabar jau visiškai dailų, tobulą, nė kiek nesiskiriantį nuo kitų.
    – Kodėl  tu negali būti kaip visi žmonės? – ji nardina cepelinus į burbuliuojantį vandenį. Nebeatskiriu, kuris mano, dabar jie visi vienodi.
    „Todėl, kad aš nesu kaip kiti, močiute. Ir nebenoriu. “
    Močiutė nebegalėjo viena gyventi savo sodyboje, todėl atsikraustė pas mus į Varėną, į mano kambarį. Mama paprašė, kad iškraustyčiau savo daiktus. „Sienos gali likti“, – paaiškino. Tačiau nukabinėjau ir paveikslus. Be manęs nebebuvo jokios sprasmės juos ten palikti. Sukroviau viską už lovos. Tris portretus išvežiau į Vilnių ir nunešiau Pauliui, bet jo nebuvo namie, todėl atrėmiau į duris ir palikau. Su palangvėjimu nusileidau laiptais. Sniego kamuolys buvo nuriedėjęs, jo brydė apledėjusi, nebesinorėjo jos mindyti.
    Vakarėjant Lukiškių aikštėje rinkosi paukščiai. Ne žuvėdros. Varnos – mano paukščiai. Studijų laikais stebėdavau, kaip jos vakarais palei bendrabučio langus pulkais lekia į mišką miegoti. Paskui varnas dabar pati patraukiu į Saulėtekį.
    – Ar galiu pas tave permiegoti?
    Klausimas Vestai pasirodo keistas, įžeidžiantis – kaip gi galima prašyti geriausios draugės pernakvoti – tai yra savaime suprantama. Tiesiog ateini nesiklausęs, nesitaręs, susineši daiktus ir pasilieki, kiek tik tau patinka, kiek širdis geidžia. Tai reiškia draugystė. Mano šalyje. Mano?
    Kol neišgirsdavo kvietimo, Katrinė Osle nedrįsdavo peržengti mano kambario slenksčio. Tai erzindavo. O dabar siutina Vestos aiškinimas, kad galiu ateiti net neatsiklaususi.
    Guliu ant čiužinio prie draugės lovos. Šalta. Noriu namo. Noriu grįžti namo. Namo? Kur – namo? Į Varėną? Į Oslą? Nebežinau, kur priklausau, kas esu.

    Po savaitės išskridau. Atgal į Oslą, kur nieko neturėjau: nei darbo, nei riebios stipendijos, nei turtingo, pasiruošusio mane vesti ir gaminti vaikus vyro.
    Nenorėjau išvažiuoti, nenorėjau ir pasilikti.
    „Esame šios žemės vaikai“, – kartodavo Maikas, kai klausdavau, ar jam nesunku be gimtinės. Kosmopolitiškas nusistatymas, jo manymu, yra sveikiausia strategija.
    Tempdamas lagaminą, jis veda mane per sutikimo salę. Susėdame ant plačios palangės. Pajuntu, kad nedrįstu prie jo prisiglausti, įremiu nugarą į lango rėmą. Maikas suraito kojas po savimi ir stebeilija į mane. Tylim. Liūdna.
    – Ar tu nesiilgėjai savo šalies? – klausiu, slėpdama tvinkstančias akis.
    – Visi ilgimės savo namų, Gunda. Visi. Tik man buvo paprasčiau. Nebuvau čia vienas. Juk turėjau Moniką. O tu neturi nieko.
    Pakeliu akis ir nustebusi pažvelgiu į jį. Bandau suprasti, ar jis tikrai pasakė tai be ironijos. Išgąstis grąžina suvokimą, kam priklausau, kam trokštu priklausyti. Baimė suspaudžia kūną, susuka, supančioja ir sviedžia tolyn. Tolyn nuo šios abejojančios Gundos, tolyn nuo nežinios. Lekiu, lekiu, lekiu. Galiausiai imu leistis. Palengva. Kaip drugelis. Išskleidžiu sparnus ir ramiai nutūpiu.
    Valandėlę tyliu, bet netrukus prapliumpu juoku. Kvatoju. Raitydamasi kvatoju. Ašarodama kvatoju. Kol iki dugno išsisemiu.
    – Kažką ir aš turiu, – lyg pavargęs vijoklis pakimbu jam ant kaklo.
    Šiluma bėga žemyn. Dar kartą. Ir dar. Pirštų galiukais paliečiu Maiko plaukus. Jis apsikirpo. Nieko nesakau. Jo delnas nušliaužia per mano galvą. Ir aš apsikirpau. Jis irgi nieko nesako.
    – Važiuojam, – paprašau.
    – Kur tave vežti?
    – Namo.