Tuščia

Surūdijusios akėčios,
gobelenas pradilęs,
sėdmenys ir tie jau numirę,
skylę odoje,
kaklas žąsies,
be kojų, nagų, atkalčių,
bedvasės, beveidės, bevalės-
lūženos kėdės,
virbai, gal vorai?,
skiautės prieš vėją,
berankiai nesaugantys skėčiai,
tamsiai lelijuotu-
juodai išmirkytu,
vieškeliu- greitkeliu- ožių takeliu,
nuo akmens ant šakos šokinėdamas,
eidamas niekur,
bėgdamas- rėkdamas
ratais,
basas,
suplyšusiais bevardžiais batais praeities,
iš tolo- nesant dar
Jį, Tą pamačiau.
Ugnegėlių bekrantėj dykynėj,
saule, ugnim ir auksu išpuoštą,
ne savo-
smaragdo žalumo šaltumo akim,
ne savo-
sidabro saldumo lūpom,
nejudrų,
paskendusį visą visam ir visai,
grąžų lyg feniksą- chameleoną- barškuolę,
nei lašo gyvybės raudonio,
Jį-
savo širdies plakimą.

Bet kas rytą pažadintas
rūko, mašinų ar dūmų,
vis dar klaikiai, neširdingai,
trumpai ir aiškiai,
klykiu, klykiu iš siaubo nevilties ir nežinios,
bet ne-
tai tik akla tyla,
nei bilsmo ar kokio bereikšmio netikėlio jausmo.

Ir šypsaus nuo ausies ligi ausų- ausies,
nestuksi, nesibeldžia, neplazda nei neplasnoja.
Čia Jo nėra, gal niekad net nebūta?

Laisvė.
Tai tik snūdurių košmaras.
Laisvė!
Nuo šiol aš laisvas.
Buvau, esu ir būsiu.