A ir D

Tai istorija apie meilę?

Ji – A
Jis – D

Banalu pavadinti juos raidėmis.
A buvo žavi.
Suprantu, vienas žodis jos tokia tikrai nepadarys.
Mėginkim iš pradžių.

Ji – A
Jis – D

A kiekvieną rytą tepdavosi savo suskilinėjusias rankas kremu. Ji tai darė stropiai ir iš lėto, nedidelis jos ritualas, kuomet viską pamiršusi pasinerdavo į gaivinantį slidimą nuo vienos rankos prie kitos. Vieni skaito delnus kad pasakytu tavo ateitį, kiti, žvelgia į tavo rankas matydami tavo praeitį, tačiau A rūpėjo tik tas vienas momentas, kuomet ji išnykdavo ir panirdavo savo rankose. Švelniai tepdama kiekvieną pirštą, kiekvieną iššokusią veną, trindama delną nykščiu ji užsimiršdavo. Kaip keista, kai tiek patyrusios rankos, pilnos mozolių ir nuospaudų, minutei virsta jautriausia kūno vieta, kai jos tarsi išsilieja Bacho muzikos jūroje ir leidžia būti vaiku su lygiomis ir nekaltomis rankomis, kurių vieną laiko mama, o kitą tėtis, ir kaip nostalgiška su paskutiniais akordais grįžti į susivokimą, jog tai ne tėčio ranka laiko tavo dešiniąją, o tavo kairioji, kol kairiąją tavo pačios dešinioji. Bet A neturėjo laiko apie tai galvoti. Vieną Bacho melodiją trukdavo jos ritualas prieš pamokas.
A meldėsi. Tyliai, kiekvieną rytą autobuse. Užsimerkdavo ir šiek tiek susigėdus šnibždėdavo Dievui savo prašymus, kurie, man, atrodė labai nedrąsūs, kuklūs, kartais net juokingi. Kaip tas kartas, kuomet ji taip blogai jautėsi, jog visą kelią meldė Dievo, kad tąsai neleistų jai nuvirsti lipant iš autobuso, nes labai nenorėjo, jog mokiniai ja susirūpintu. Tik kartais, nors ir labai skaudu abejoti, bet ar jie būtų pastebėję ją ten gulinčia, ar pats vairuotojas nebūtų ėmęs jos skubinti keltis? Ir... Ir ar ji pati nedrąsiai apie tai nepagalvoja? Nesupranta, esanti mažytė gėrio kibirkštis, kurios, akli savomis problemomis žmonės, nenori pastebėti, arba nepastebi rūpindamiesi pasaulinėmis problemomis? A buvo kitokia, ji nesugebėjo rūpintis globalinėmis problemomis, sakydama sau – „kas aš tokia, kad galėčiau net drįsti galvoti apie pasaulio pakeitimą, jausiuos laiminga jei sugebėsiu bent vieno žmogaus gyvenimą padaryti geresniu. “
Ji nenorėjo mirti viena, kartais labai liūdėjo, ir iš to liūdesio ji visiems padėjo, tik kažin ar pati tai pastebėdavo. Savo „suteptomis“ rankomis A eidavo kurti. Ji kūrė žodžių muziką, kalbėdama su žmonėmis. Ji juos mokė. Mokė išgirsti Bacho mintis, Giusepės Verdi smuiko verksmą, Beethoveno triumfą virstantį skausmu ir pykčiu, genialias Lizsto pirštų klajones. Ilgą laiką A praleisdavo ant kojų, kalbėdama apie savo didvyrius, nes jausdavo didelę pagarbą savo mokiniams, kuriuos ji laikė sau lygiais, ar net viršesniais pašnekovais. Tuo tarpu jie, dažniausiai, šnekėdavosi tarpusavyje ir labai retai su ja. Jos klausimai  dažnai, visai netyčiomis, virsdavo retoriniais, kuriuos jai tekdavo atsakyti pačiai ir, gaila, tik sau. A balsas buvo silpnas, nes geri žmonės dažnai šneka tyliai. Ji vis svajojo, kad už ją prabils muzika, tačiau mokiniai... Jų ausys kitokios, jiems nereikėjo muzikos kuri šnibžda teisybę angelo balsu, jiems reikėjo muzikos kuri rėkia. Nesvarbu ką, svarbu, kad rėktų. A niekada nenorėjo šaukti ar kalbėti garsiai, ramios melodijos tekėjo jos krauju, atsispindėjo jos akyse ir kartais net matydavai jos rankas šokant pagal Šopeną ar Mocartą, kuomet ji rašė šių kompozitorių pavardes ant lentos. A visuomet bijojo užgauti. Ji žinojo, kad nėra pavojingesnio ginklo už garsą, A suvokė žodžių galią, ji girdėjo muzikos jėgą ir kartais labai bijodavo, jog jos mieli mokiniai jau taip smarkiai sužeisti netikros muzikos. Bet ar jai galima kritikuoti kitokią muziką? Tai mokinių sprendimas. Kaip pasirenkame ką skaitome, ką kalbame, taip renkamės ir muziką savo širdyje, kurią toji pumpuoja ir atspindi mūsų elgesyje. A stropiai šypsodavosi ir lengvai atleisdavo savo pašnekovams, nes suprasdavo juos, jiems taip pat sunku, jie (jos nuomone) apgauti muzikos, nemoka atleisti, nemoka užjausti, net nežinia ar moka jausti.. Jai buvo jų gaila, tačiau ji galėjo tik šypsotis savo nepaprasta šypsena ir tyliai kalbėdama priminti jiems apie kitokį pasaulį, kitokius jausmus, kitokį grožį... O mokiniai ją tik trypė, trypė nes ji buvo silpna, o silpnus reikia trypti, tokiu pavyzdžiu jie užaugę, tokiu pavyzdžiu jie seka ir to jie siekia gyvenime. Juk ar gali milžinas užjausti vabalą? Jos silpnas balsas ir tyra šypsena leido tiems mokinukams jaustis labai dideliais prie šio ramiai savo kasą glostančio ir muzikoje paskendusio, jiems mažu atrodančio, žmogaus.
Kalbėjusi su jais dvyliką metų, A juos išlydedavo švelniu pamojavimu, didžiuodamasi, bet vietoje ašarų tik kaire ranka braukdama savo tamsią kasą. A nuo vaikystės prižiūrėjo savo plaukus. Jos kasa buvo beveik tobula, plaukai tankūs ir šviečiantys, gaila, dažyti, bet tą spalvą ji taip mylėjo, jog toji tarsi įaugo į jos šaknis ir kartais A net pagalvodavo, kad tie plaukai tokie ir auga, dažomi tik iš įpročio. Spindėjo šio drovaus žmogaus plaukai, spindėjo akys ir šypsena, tik tą spindesį nedaugelis matė. Galbūt iki šiol matau tik aš. Nes ją myliu.



D buvo niekšas.
Ak. Ir vėl aš su stereotipu. Pabandom iš naujo.

Ji – A.
Jis – D.

D kiekvieną rytą pradėdavo puslitriu kavos ir bent aštuoniais sumuštiniais. Kofeinas buvo jo variklis, be kavos dozės jis būdavo tarsi negyvas. Traiškanotomis akimis išsiraitydavo iš sofos ir tuoj puldavo spausti mygtuko vandeniui virti. Griebdavo šaukštą, pridėdavo cukraus ir tirpios kavos į savo milžinišką puodelį, kita koja jau stovėdamas vonios kambaryje - besiprausiantis veidą. Vėliau atsisėsdavo prie stalo ir žiūrėdavo į sieną porą minučių apsikabinęs puodelį. Tarsi kažką planuodavo, galbūt dvejodavo ar gailėdavosi savęs, savo būsenos, dėl kurios jis nors ir rodos populiarus tarp pažįstamų, bet jaučiasi niekas tarp draugų, kurie net neegzistavo mūsų realybėje. Vieninteliai jo draugai buvo puodelis ir mintys, kurios taip dažnai šokinėdavo, jog jis niekaip jų iki galo ir nesugaudydavo, vis likdavo nesusipratęs. Rodos tik tos dvi ryto minutės apsikabinus puodelį ir buvo jo ramybė. Tada mintys dar miegodavo ir nespėdavo jo gąsdinti, versti būti kuo yra.
D sportavo kiekvieną vakarą. Jis nenorėjo mirti. Iš viso. Jis buvo pasipiktinęs savo padėtimi žemėje, nes jam vienintelė išeitis atrodė nemirtingumas, kuomet gali spėti viską, arba savižudybė, kad galėtum mėginti iš naujo. Jis labai bijojo, bet niekada to neparodė, net sau, tik tos mintys šokinėjančios vis nedavė ramybės, sakydavo bailys, bet nespėjus susivokti, jau kitos pasirodydavo ir kitus tikslus iškeldavo. Iš to pasimetusio pasipiktinimo jis mušdavosi, gaila, dažnai laimėdavo. Tikriausiai dėl to, jog nelabai įsivaizduodavo kaip gali pralaimėti, nespėdavo regis suprasti net kas įvyko. D dažnai jautėsi afekto būsenoje, kai rodos dar ką tik žodžiais bandė išsikolioti, o jau paraudusiais krumpliais stovi pridusęs.
Nors teoriškai D buvo vienas iš A dvyliktokų, retai ją matydavo, jam labiau rūpėdavo padūkti su garsaus balso merginomis kaip Kristina.
Oi. Vardas. Na nieko. Tebūnie, nėr čia ko visus raidėm vadinti.
Taigi. D nemėgo dalyvauti pokalbiuose su A, dar labiau nemėgo to, kad ji taip tyliai šneka. Ir apksritai nelabai jis ką apie A ir galvodavo. Būdavo kartais nepavyksta su Kristinomis, tai prisistato klasės gale, išsidrebia, perbraukia savo plaukus ir kažką įnirtingai rašo. A pastebėdavo, kad per jos pamokas D intensyviai rašydavo. Ji žinodavo, jog tai tikrai ne konspektai, tačiau niekada nedrįso paklausti, tikėdamasi, kad tai Dieviška poezija, kuri vieną dieną pavers D didžiu žmogumi. Nenorėjo ji jo išgąsdinti, sugėdyti pagirdama ar kalbėdama apie tai.
Tiesa. D mėgo rašyti. Tačiau A pokalbiai ir buvo vienintelė vieta kurioje jis rašė, nesu tikras, bet manau, jog tai muzika sklindanti iš A auros, skambanti jos pamokose, skambanti jos žodžiuose jį įkvėpdavo. O kadangi A taip tyliai kalbėdavo, ji jam rašyti beveik ir netrukdydavo. Jis rašė nuostabiai, regis, toji muzika sklindanti iš A virto žodžiais per jo rankas pasklisdama rašalinėmis svajonėmis ant balto sulanguoto popieriaus. D mintys vis šokinėdavo, tačiau kartu su didžiais kompozitoriais jam pavykdavo pagauti tinkamas ir jas sujungti į kūrinius, kurie skambėdavo it smuiko verksmas, trimitų triumfas ar pianino melancholija net nesistengiant jų skaityti melodingai ar išskirtinai. Tie kūriniai nejučiomis nukeldavo į kitą pasaulį, į tą pasaulį kuriame matydavai D mintis vis šokinėjant. Ir kai stovi tame pasaulyje, pasijunti toks lengvas ir paprastas, toks laisvas ir pakylėtas, jog supranti, kad tos mintys taip šokinėja visai ne iš pamišimo ar padūkimo. Šokinėja  jos iš džiaugsmo ir milžiniškos laimės kurią suteikia tas melsvas svajonių laukas pilnas medžių ant kurių auga natos. O vėjui papūtus pasklinda harmonijos, kurios, pačios, nejučiomis kilsteli kojas ir verčia šokti ir šokinėti. Supranti ir kodėl mintys pyksta ant D. Juk D gali čia visada būti, jis sukūrė šį nuostabų pasaulį, kuriame pats bijo gyventi.
Kad tave perkūnas D.
Vieną lietingą vakarą, išvykęs pasibūti gamtoje su Kristinomis, D nubėgo į laukymę nykštukų ieškoti ar savo minčių pagaudyti, pažvelgė į viršų lyg blogą nujausdamas ir buvo nutrenktas žaibo.
Porą savaičių D pragulėjo gydymo įstaigoje, besigydydamas savo apdegusį veidą, kurio vos dar labiau nesužalajo, bet ši istorija ne apie tai. Pirmas porą dienų toje įstaigoje D buvo liūdna. Jį lankė tik tėvai. Vieną kartą iš mandagumo užsuko klasiokai, porą kartų draudimo agentai, laikraščių ir žurnalų pardavėjai. Bet labiausiai D pravertė tas vienas vizitas, kai lėtu žingsniu įžengė A, tyliai palinkėjo greičiau pasveikti ir paliko jam keletą kompaktinių plokštelių bei sąsiuvinių. Ji daug nekalbėjo, tik padrąsino, pasakė, jog nesijaudintu dėl praleistų pamokų ir išėjo.
Klasikos legendos. Taip buvo parašyta ant vieno iš plokštelių įdėklo. D klausė to disko. Jis klausė ir rašė. Kartais D taip ilgai rašydavo, jog išnykdavo tame savo sukurtame pasaulyje, vis geriau ir geriau sutardamas su savo mintimis. Regis ir mintys tapo vis suprantamesnės, draugiškesnės, nebepyko ant D. Ištisas dvi savaites D praleido savo pasaulyje, retkartčiais sugrįždamas į tikrąjį pasaulį kūno pamaitinti, ar tėvus nuraminti.
Iš tiesų, tarp seselių net sklido gandai apie ligonį, kuris, būna, išnyksta kažkur pastate, be pėdsakų ar galimybės jį surasti, o po to lyg iš niekur atsiranda lovoje ir valgyt paprašo. Niekada nežinai kiek tiesos slypi ganduose, tačiau viena yra aišku. D visą gyvenimą turėjo du pasaulius, vieną kurių tik neseniai sugebėjo atrasti.

Bet ši istorija... Tai meilės istorija?

Baigėsi D reabilitacija. Atėjo laikas grįžti ir pažvelgti gyvenimui į akis. Ir kai D pagaliau išdrįso, atsirado supratimas, jog gyvenimo akys tuščios. Jose nieko nėra, tik pilkas, netikras vaizdas, kurį reikėjo kuo skubiau užtapyti svajomis iš ano, taip greitai, pamilto pasaulio.
Kadangi D neturėjo ką veikti su Kristinomis be savo gražaus veidelio, jis ėmė dažniau sėdėti A pokalbiuose. Kartais net klausė, kartais net atsakė. Jis nejautė kaip dalis jo pykčio vis pabėgdavo ir prisijungdavo prie tyro susidomėjimo. Jam darėsi įdomu tai ką sakydavo A, todėl grįžęs namo jis apie tai skaitė, klausė tos muzikos, kurią A rekomenduodavo, kūrė pagal ją magiškas istorijas, o grįžęs į klasę, savo storu, garsiu ir sodriu balsu jis su ja ginčydavosi išsidrėbęs auditorijos gale.
Laikui bėgant D ėmė  atrodyti, jog A kalba vis tyliau, jam tai nepatiko, bet buvo įdomu, todėl jis sėdosi arčiau, sulaukdamas dar didesnės pajuokos iš kitų klasiokų, kurie jam ėmė mažai rūpėti, nes vietos pykčiui lyg ir nebeliko.
A iš tiesų kalbėjo vis tyliau, jos sveikata ūmiai geso, tačiau pagaliau turėdama pašnekovą su kuriuo galėdavo nuoširdžiai pasiginčyti ir pasikalbėti A to nejuto ir vis daugiau šypsojos. Kartais jai pasidarydavo taip linksma, jog net tekdavo prisėsti, nes pavargusios kojos linkdavo nuo vidinio šurmulio. Iš tiesų, jau daug metų A buvo pamiršusi apie tyrą bendravimo džiaugsmą. Ji džiaugėsi D pasikeitimu. O D tapo taip susidomėjęs tuo ką pasakoja A, jog net jo veidas ėmė šviesėti ir greitai gijo. Nuodeguliai virto lengvu vyriškumo simboliu, kuris ryškėjo dienomis ir dabar tik puošė jo veidą. D darėsi dėkingas A už tuos pokalbius ir jausdamas, jog ji šneka vis tyliau, ne tik pats labai įdėmiai klausydavo, bet ir kitiems, kurie trukdė, grasė grįžti į mušeiką koks buvo anksčiau. Dienos bėgo, A vis dažniau prisėsdavo, tyliai atsiprašydama savo pašnekovų, už nepagarbą. D to atsiprašymo niekaip nesuprasdavo.
Kartą D taip sudomino vienas pokalbis su A, jog jis pasiprašė į svečius. Prie puodelio arbatos, krūvos knygų ir muzikinių plokštelių jie sėdėjo ir kalbėjo. Tik dviese. Nors iš toliau galėjai girdėti vos vieną.
Iš tiesų, A ėmė kalbėti taip tyliai, jog atrodytų, kad D išsiugdė specialią klausą jai suprasti, nes niekas kitas jos beveik negirdėdavo. Tyla matėsi ir ant A veido, jos vis lėtėjančioje eisenoje ir judesiuose. Tačiau šis stagarėjantis kūnas neleido jos akims nustoti šviesti, šypsenai mylėti, mintims skambėti stipriau nei kada nors.
A ir D kalbėjosi visą vakarą susėdę tarp klasikos įrašų, ginčijosi ir juokėsi. D neturėjo muzikinio išsilavinimo, tačiau tai, kaip jis girdėdavo muziką buvo fenomenalu. Kiekviena nata galėjo būti miestas, veikėjas ar didis nuotykis D pasakose, kurios vis plaukė ir plaukė. D pasakojo A apie tai ką girdi, ką mato klausydamas klasikų, o kai A paprašė D aprašyti jos mėgstamiausią Bacho kūrinį, pagal kurį ji kiekvieną rytą tepasi savo rankas, jau nuo pirmųjų žodžių ji paskendo ašarose ir nuostabiame pasaulyje. A sunkiai galėjo patikėti, kaip žodžiai virto muzika, o muzika žodžiais. A dar kartą suvokė garso galią, tebūnie tai muzika ar kalba. Nepaprastos paslaptys atsiskleidžia girdint, nepaprastos durys atsiveria skaitant, nepaprastą vakarą turėjo mūsų veikėjai tą kartą A namuose, sėdėdami ir kalbėdami apie kūrybos stebuklą, kol A netyčiomis užsnūdo, o D susirūpinęs prasėdėjo ten visą naktį klausydamas tos pačios Bacho melodijos ir rašydamas. Daug daug rašydamas.
Likus kelioms savaitėms iki mokslo metų galo, D vis dažniau užsukdavo pas A mokytis, kalbėti, domėtis. Jo fenomenalios galimybės skleidėsi it žiedai pavasarį, vis ryškiau žydėdadamos ir saldžiau kvepėdamos. A nepaprastai didžiavosi savo mokiniu- pašnekovu – Draugu. Ji džiaugėsi taip sparčiai perduodanti jam savo žinias, tarytum jie abu atvėrė vienas kitam širdis ir visos jų mintys ėmė dalintis, lyg būtų bendros. Jie išskirtinai lengvai bendravo, A kartais nė žodžio nebereikėdavo ištarti, tik linksėti išpūtus akis, kuomet D pats pasakydavo visą ką A norėdavo jam pasakyti. Buvo gražu. Labai gražu matyti kaip A ir D siela jungiasi dangišku ryšiu kurį aš vadinu Meile.
Tokia keista meilė tarp Senutės ir jaunuolio virstančio vyru, keista meilė, kuomet jauti tą žmogų kaip save, kaip savo dalį ir net negali suvokti ar prisiminti laiko, kuomet jo nepažinojai ar negalėjai suprasti. Meilė kuriai nereikia nei aistros, nei geismo ar troškimų, sapnų ar svajonių. Paprasta ir tyra, lyg būtų tykojus viduje visą gyvenimą, tokia pažįstama ir paprasta, sujungta garso siūlais, sutvirtinta kūrybos sagomis.
Pasibaigus mokslo metams atėjo laikas išsiskirti su dar viena pašnekovų laida. A ramiai sėdėjo ant kėdės žvelgdama į nueinančius mokinius ir glostė savo kasą. Prie jos priėjo D ir į laisvą ranką padavė gražiai surištą sąsiuvinį. Tuomet pažvelgė į akis ir tyliai sušnibždėjo - Ačiū. A sekundei net pagalvojo, jog tai ji pati sušnibždėjo, tas balsas buvo toks panašus į jos minčių balsą. Tai šiek tiek gąsdino, tas sielų susirišimas. Net išsiskyrus žinai, jog jis amžinas, bet tuo pačiu metu ir ramina, juk nieko nėra šilčiau nei visą laiką turėti kitą sielą prie savosios.
Grįžus namo A puolė skaityti dovanotą sąsiuvinį. Tikrieji D raštai. A juos skaitė ilgas valandas. Skendo išpuoštuose žodžiuose, juokėsi, verkė, džiaugėsi, liūdėjo kartu su veikėjais, kartu su šokančiomis D mintimis ji šokinėjo ir jautėsi vėl jauna. Visą naktį A negalėjo atsitraukti nuo rankraščio, jis ją įtraukė ir niekaip nebepaleido. Nors nė vienas žodis nebuvo parašytas tiesiogiai apie ją, ji jautė save tuose lapuose, jautė savo sielos dalelę D kūryboje ir pagaliau, po ilgo ilgo laiko jautėsi laiminga ir dar svarbiau - ne viena. Jau prašvitus, užvertusi paskutinį lapą, A čiupo popierėlį ir užrašė šiuos žodžius: „Tai gražiausia, ką man teko skaityti per visą savo gyvenimą. Tavo kūryba niekada nemirs, ji gyvuos per amžius. Ačiū“ . Tuomet nuėjo prie spintos, surado seną Bacho muzikos plokštelę, į dėžutės vidų įdėjo raštelį, gražiai užklijavo ir lėtai nužingsniavo iki artimiausio pašto. Grįžusi A ėmė kremu tepti savo rankas. Bacho muzika liejosi jos rankomis ir mažais stebuklingų žodžių lašeliais varvėjo nagais. Ji vėl išnyko savo pasaulyje, kuris buvo papuoštas švelniais rankų prisilietimais, Bacho muzika ir nuostabiais prisiminimais iš D kūrybos. Skrisdama virš plataus žalsvo vandenyno A jautė šiltą  ir tvirtą tėvo ranką laikančią jos dešiniąją, gaivią ir švelnią motinos ranką laikančią jos kairiąją rankas ir ramų vėją, sukurtą muzikos ir žodžių magijos, pučiantį jai į veidą. Nepaprasta ramybė, grožis, šiluma, pilnatvė ir laimė tekėjo A kūnu, kol ji sklido savo svajose, būdama tik tame viename paslaptingame momente.
Kitą dieną, mokyklos administracija pranešė D apie A mirtį.
Nepasakosiu kas dalyvavo A laidotuvėse, nepasakosiu kokios jos buvo, nes žinau, jog jos sielai nerūpėjo tos apeigos, jos siela žinojo viską ko jai reikia. 
Pasakysiu tik viena. Kai prabėgus ketveriems metams, rugsėjo pirmąją, į pasimetusių ir išsigandusių moksleivių klasę įžengė D, perbraukė savo juodus plaukus, pažvelgė į klasę ir nusišypsojo, aš supratau, jog A nemirė. Ji tik surado sau stiprų balsą, kuris su didžia meile ir atsidavimu skleis tai, kuo gyveno, tačiau skleisti buvo per silpna A. Ir šis sielų pasidalinimo stebuklas tebūnie mano pasaka apie A ir D.
Tai buvo istorija apie meilę? Kitokią meilę.

Ji – A
Jis – D